Vien gimti neužtenka ir sena tiesa, kad mes gimę nugalėtojais, nes motulė gamta vyro ir moters pavidalu mus atvedė į šį pasaulį, galioja tik tuo atveju, kai tikrai tokiais jaučiamės.
Tie 300 tūkstančių kantriai ir legaliai laukiančių pastovaus užsiėmimo ir bala žino kiek, iš tų šimtų tūkstančių tik vardan socialinių išmokų vaizduojančių bedarbius, nesijaučia laimėtojais ir laimingais. Veikiau amžinai nepatenkintais, nuolatiniais bambekliais, skleidžiančiais vienpusę žinią – valstybė mumis privalo pasirūpinti ir taškas.
Leiskite priminti JAV prezidento Johno Fitzgrelado Kenedžio frazę: „Neklausk, ką tau davė tavo šalis. Klausk, ką tu davei savo valstybei“ ? Ir tik tuomet, kai bent kiek sugebėsime atsakyti į puikų gyvenimo realijas atitinkantį rebusą, galėsime kažko reikalauti iš žmonių grupės pasivadinusia valdžia.
Ko norime iš šalies, kuriai šiemet suėjo tik dvidešimt dveji metai? Kad pasirūpintų visais ir kiekvienu atskirai? Kad pražiodintų ir į burną įdėtų prieš kelias minutes buvusį kietą, o dabar blenderio pagalbą tyrele pavirtusį maistą, nes patys kramtyti nelabai stengiamės? Norime, kad Lietuva dar ir priglaustų ir, kaip daugiavaikė motina, kiekvieną pamaitintų krūtimi? Taip, taip visi nusipelnėme gyventi geriau, bet, ko galima reikalauti iš dvidešimt dviejų metų vaikino, pasiruošusio stačia galva pasinerti į šio laikmečio siūlomas linksmybes, kuriam pirmiau reikia pačiam susivokti, ko norima iš gyvenime.
O gal naiviai tikite, kad gal Europos daugiabutyje gyvenanti 22 metų mergina, šast, ims ir per naktį nutars būti atsakinga mama: iš ryto pakeis gyvenimo įpročius, išsigrynins moralines vertybes ir pradės rūpintis pirmame aukšte vieniša senute ir jos katinais? Nebūkime naivūs. Jų ir taip aplink daug. Mūsų antra motulė Tėvynė, būdama jauna ir vis dar yra nenusprendusi kuriuo keliu eis - ar sekti paskui demokratines seseris, ar likti su kieto kumščio broliais - gali pasirūpinti savo vaikais. Vien jau tas faktas, kad pernai Lietuvoje trečdalis vaikų gimė tėvams nesusituokus pats savime yra iškalbingas.
Arba, kad pernai susituokė 19,2 tūkstančių porų, o išsituokė 10,3 tūkstančio. Įsivaizduojate, pas mus žlunga daugiau nei kas antra santuoka. Ir ne vien tik čia šekspyriška meilė kalta. Ja sotus nebūsi. Reiks ir pinigų, o juos gausi tik dirbant. Štai jums mistiška samsara, iš kurios ilgokai neišsiveržiame. Tačiau sugrįžkime prie teksto pradžios, kur aiškiai pasakiau, kad tiems trims šimtams tūkstančių turiu darbo. Ne pinigų, o darbo.
Juk būtų beprotiškai puiku atsiraitoti rankoves, paimti šluostes, šepečius ir maišus į rankas, palikti savo komforto zonas bei apkuopti viešąsias vietas. Hmm...šiam veiksmui puikiai tinka tariamoji nuosaka. Būtų puiku niekada netaps yra puiku, nes nepatinka dirbti už ačiū, kaimyno, bendruomenės ar valstybės labui. Kol nemokama tai ir pirštai nejuda. Čia ne Europa, kur bendruomeninė veikla vertinama kaip turiningo laisvalaikio ir bendravimo forma. Čia Lietuva su mažiausiai keturiais televizijos kanalais kone kiekvienoje gyvenamoje erdvėje.
Gerai, yra ir kita galimybė. Savanoriavimas įvairiose įmonėse, tačiau, kiek suprantu ir šio pasiūlymo kurį laiką už ačiū nepadarysite - geriau bumbėdami, kokia valdžia bloga, nes nesirūpina savo žmonėmis toliau melšite valstybę.
Mano kaimynas turi šunį. Kalė Tera. Metų jai septyni. Greičiausiai ji serga cukralige, o jei dar nesusirgo tai, (nuoširdžiausiai to nelinkiu) greitai susirgs. Jai išsivystęs potraukis saldumynams ir dėlto ji nutukusi, kartais net sunkiai vaikšto ar bėga, tačiau už saldainį gyvūnas atsistoja ant dviejų kojų ir stovi ilgiau nei minutę. Jei kaimynas įdėtų šį vaizdą į „jutūbę“, Tera iškart taptų interneto žvaigžde. Spėju, kad ėsdamas saldainį, ciucikas kaskart išgyvena nirvaną.
Kaimyno draugas Juozas jau kuris laikas vėl nedirba ir nesiruošia to Lietuvoje daryti už minimalią algą, kuri nuo bedarbio pašalpos skiriasi kaip maža pica nuo vidutinės akcijinės. Juozas dirbti nenori. Legaliai neapsimoka, geriau gauti valstybės mokamą pašalpą, o jei dar yra galimybė prisidurti iš šono, tai galima būti ir valdžią pakeikti, kad pašalpos mažos ar darbo nėra.
Visi taip gyvena, sako kaimynas man, kalbėdamas apie Juozą. Tiksliau, tie 11 procentų, kuriuos skaičiuoja Lietuvos Darbo birža. Na gerai, dalis jų. Tie, kurie palūžta kvėpuodami dar vienos susikurtos samsaros eteriu, susikrauna daiktus ir išvyksta ieškoti laimės svetur, o po kurio laiko grįžę, ima kurti sau palankius tiltus tarp tikros ir laikinos tėvynes.
Atostogų metu jie tikrinasi sveikatą, poilsiauja, o kartais per tas trumpą dviejų savaičių poilsį, nepamatę realių pokyčių į trečią dešimtmetį įkopusios personos gyvenime, ir toliau keikia šią vargšę mergaitę. Protingesni burnoja ant valdžios – grupės asmenų, kurie formuoja tos jaunos, augančios šalies egzistavimo kontūrus.
Galiausiai emigrantai prabilę, kad Lietuvoje gyvenimas nepagerėjo išskrenda į savo vizijose susikurtą rojų, tačiau jų kuriamas tiltas „Lietuva – visas pasaulis“ lieka. Įžvelgiu vieną įstabų dalyką: emigrantai skrenda dirbti, o likę, ypač nedirbantys burnoja toliau.
Emigrantai priima kad ir nepopuliarius sprendimus, o likę švaisto energiją per burną. Geriau jau paskaitytų knygas. Tiesa, tai ir vėl darbas už kurį nemokama. Gal todėl ir tik pusę iš visų lietuvių per metus perskaito tik vieną knygelę. Ir duok, Dieve, kad tai nebūtų kokie nors „Danuko Dunduliuko nuotykiai“.