„Gazprom“ eros saulėlydis: smaugia tos pačios rankos, kurios sukūrė

Kompanija netgi valdo keletą žiniasklaidos įmonių, įskaitant NTV – populiarų valstybinės televizijos kanalą, kuris kadaise buvo aistringas Maskvos kritikas, o šiandien advokatauja V. Putinui. Iš viso „Gazprom“ pelnas sudaro apie 10 proc. Rusijos BVP. Galbūt dėl to ši kompanija, netgi turinti savo himną, yra laikoma Rusijos galios simboliu, rašo foreignaffairs.com.

Tačiau kai šiemet V. Putinas vėl buvo prisaikdintas dar šešeriems prezidentavimo metams, šis energetikos gigantas yra nebe toks, koks turėtų būti. Nepaisant Kremliaus pastangų, Rusijos dujų rinka neseniai pradėta liberalizuoti. Ateityje „Gazprom“ nebegalės remtis aukštomis pelno maržomis, kad išliktų energetikos verslo viršūnėje. O V. Putinas, savo ruožtu, nebegalės remtis „Gazprom“ kaip galios šaltiniu.

„Gazprom“ įkūrė dar 1989 m. sovietinė Naftos ir dujų ministerija. Keletą vėlesnių metų Viktoras Černomyrdinas, jo pirmasis vadovas (vėliau – Rusijos ministras pirmininkas) tyliai stebėjo, kaip kompanija išmėsinėjama per privatizacijų bangą. Tuomet 45 metų V. Putinas buvo užsiėmęs mokslų daktaro disertacijos „Regioninių lėšų strateginis planavimas formuojant rinkos santykius“ gynimo reikalais Sankt Peterburgo kalnakasybos institute. Disertacijoje jis teigė, kad Rusijos ekonominė sėkmė priklausys nuo nacionalinių energetikos lyderių sukūrimo.

Būtent tą jis ir bandė padaryti atėjęs į valdžią 2000 m. Netrukus po priesaikos jis paskyrė savo politinį sąjungininką Dmitrijų Medvedevą „Gazprom“ direktorių tarybos pirmininku. Kitais metais įmonės valdymo komiteto pirmininku jis paskyrė Aleksejų Milerį. A. Mileris, patarėjas tarptautinių reikalų klausimais, vėliau buvo kritikuojamas už žinių apie Rusijos naftos ir dujų pramonę trūkumą. V. Putinui tai nerūpėjo – jis baigė formuoti savo „Sankt Peterbugo klaną“ - bendraminčių grupę, kuri supo jį per darbo Sankt Peterburgo merui Anatolijui Sobčakui metus.

Per dvi V. Putino prezidentavimo kadencijas Rusijos Dūma sustiprino „Gazprom“ pozicijas, suteikdama jam išskirtinę licenziją eksportuoti dujas. Kremlius taip pat užsitikrino, kad „Gazprom“ galėtų tą daryti pigiai. Tarp 2003 ir 2010 m. akcizo mokesčiai ir muitai įmonei sumažėjo nuo 26 proc. iki 16 proc. Per tą patį laikotarpį V. Putinas užmerkė akis prieš „Gazprom“ monopoliją dujų vamzdynuose, atmesdamas siūlymus padaryti dujų vamzdynus prieinamus visiems. Dėl Kremliaus dosnumo „Gazprom“ išaugo ir tapo viena didžiausių pasaulyje gamtinių dujų tiekėjų.

Tačiau energetikos gigantas turėjo ir problemų. Pirmojo dešimtmečio viduryje „Gazprom“ jau kovojo su gamybos kritimu savo svarbiausiuose Vakarų Sibiro gamtinių dujų telkiniuose. Jis daugiausiai pelnėsi iš lengvai prieinamų dujų šaltinių ir menkai bandė naudoti sudėtingiau prieinamus resursus. Norėdamas paremti savo gigantą, V. Putinas pasielgė kaip standartiniame valstybinio kapitalizmo vadovėlyje. 2006 m. jis pakėlė šalyje dujų kainas, kad jos atitiktų europines. Dėl to per pastaruosius šešerius metus dujų kainos kilo vidutiniškai po 15 proc. per metus. Pelnas pakėlus kainas šiek tiek kompensavo didėjančias „Gazprom“ dujų gavybos sąnaudas.

Tuo pat metu V. Putinas skatino kitas Rusijos dujų kompanijas, kurių veiklos sąnaudos dar nebuvo tokios didelės, kaip „Gazprom“, didinti savo gamybos apimtis. Panašu, kad V. Putino idėja buvo paremti „Gazprom“ skatinant Rusijos ekonomiką ir mažinant šalies priklausomybę nuo eksporto pardavimų. „Gazprom“ dujų gavybos sumažėjimą turėjo kompensuoti nepriklausoma dujų gavyba. Pakako tiesiog nesiskverbti į „Gazprom“ rinkos dalį. Galiausiai buvo tikimasi, kad nepriklausomos firmos privers ir „Gazprom“ veikti efektyviau.

Tačiau tai neišdegė. Šitaip V. Putinas susilpnino „Gazprom“ pozicijas ir netyčia liberalizavo dujų rinką.

Pirmoji problema V. Putino plane buvo, kad tokiems nepriklausomiems dujų gamintojams kaip „Novatek“ ir „Itera“ nebuvo taikomi tie patys kainų reglamentai, kaip „Gazprom“. Jie galėjo imti mokestį, lygų laisvos rinkos kainai visam savo parduodamų dujų kiekiui. Išėjo, kad V. Putinas iš tiesų sukūrė dviejų pakopų rinką, kur „Gazprom“ buvo priverstas parduoti savo prekes reguliuojama kaina, o kiti rinkos žaidėjai galėjo didinti kainas tiek, kiek tik vartotojai pakels. Po Kremliaus vadovaujamo eksperimento dujų rinkoje 2008 m. paaiškėjo, kad vartotojai gali pakęsti apie 35 proc. didesnes už pramonės vidurkį kainas. Tokia ir tapo naujųjų kompanijų kaina. Vartotojai ją moka, nes nebeužtenka vien „Gazprom“ dujų.

„Gazprom“, susaistyta žemesnių nei rinkos kainų ir priversta naudoti šaltinius, kuriuos brangiau eksploatuoti, atsiduria nepalankioje konkurencinėje padėtyje augančių nereguliuojamų dujų kompanijų atžvilgiu. Negana to, praėjusiais metais Rusijos finansų ministerija padvigubino mokesčius, kuriuos „Gazprom“ moka už išgaunamus mineralinius išteklius. Dabar „Gazprom“ moka apie 509 rublius (17 JAV dolerių) už tūkstantų kubinių metrų. Manoma, kad iki 2015 m. pabaigos kaina už tą patį kiekį išaugs iki 1 tūkst. 62 rublių (36 JAV dolerių). Kainos padidinimas „Gazprom“ jau šiemet atsieis apie 10 mlrd. JAV dolerių. Kad kompensuotų nuostolius, kompanijos vadovas Mileris kovą paprašė V. Putino pakelti reguliuojamą gamtinių dujų kainą 26 proc. vietoj standartinių 15 proc. V. Putinas, užsiėmęs prezidento rinkimų kampanija, žarstydamasis pažadais pažaboti infliaciją ir apginti eilinių Rusijos gyventojų interesus, nesutiko.

Naujasis favoritas - „Novatek“

Lyg to dar būtų maža, V. Putinas pradėjo kištis ir į „Gazprom“ eksporto strategiją. Likus keletui savaičių iki kovą vykusių prezidento rinkimų oro temperatūra nukrito iki -35 laipsnių Celsijaus. Atitinkamai šoktelėjo kasdieninė gamtinių dujų paklausa. Per susitikimą su vyriausybės ir „Gazprom“ atstovais V. Putinas aiškiai pareiškė, kad „Gazprom“ aukščiausias prioritetas krizės metu turėtų būti „patenkinti vidinius Rusijos Federacijos poreikius“. „Gazprom“ padarė, kas liepta, nors atsisakymas parduoti dujas vien Italijos vartotojams kompanijai reiškė beveik 125 mln. JAV dolerių nuostolį, ir taip buvo pakirsta jos kaip patikimo tarptautinio tiekėjo reputacija.

Nenuostabu, kad nepriklausomos firmos naudojasi atsivėrusia galimybe. 2010 m. jos pagamino 142 mlrd. kubinių metrų dujų – tai atitinka 22 proc. visos šalies dujų produkcijos. „Novatek“ vadovas Leonidas Michelsonas apskaičiavo, kad 2020 m. nevalstybinės dujų kompanijos pasieks 300 mlrd. kubinių metrų dujų gavybos lygį per metus. Maskvos investuotojai ir bankininkai šnibždasi apie „Novatek“ ateitį nuo tada, kai 2009 m. vienas iš V. Putino lankomo dziudo klubo įkūrėjų ir ilgametis Rusijos prezidento draugas Genadijus Timčenko įsigijo 23 proc. kompanijos akcijų.

Po G. Timčenko investicijos „Novatek“ suklestėjo. Kompanija greit įsigijo „Gazprom“ priklausiusį „SeverEnergia“ ir keletą kitų telkinių. Vienas svarbiausių pirkimų įvyko 2009 m., kai „Novatek“ įsigijo kompaniją „Yamal LNG“ ir jos Pietų Tambeisko telkinį, kuriame yra iki 25 mlrd. kubinių metrų dujų atsargų. 2011 m. liepą, kad priviliotų užsienio investuotojus ir užsitikrintų, kad projektas „Yamal LNG“ bus pelningas, Kremlius suteikė „Novatek“ didžiules mokesčių lengvatas ir panaikino eksporto muitą visoms suskystintoms dujoms, kurias kompanija pagamins ateityje.

Net kai Kremlius pradeda traktuoti „Novatek“ kaip savo naują „Gazprom“, rinka jį vis vien traktuoja kaip rimtą žaidėją. Praėjusį spalį Prancūzijos firma „Total“ įsigijo 20 proc. „Yamal“ akcijų. „Total“ pirmasis viceprezidentas Michaelis Borrellas interviu sakė: „Mes žiūrime į „Novatek“ tik kaip į sėkmės istoriją“.

Kompanija yra pelninga dėl nedidelių gamybos kaštų. Prie to, žinoma, Kremlius prikišo rankas. Bet „Novatek“ pavyko pasinaudoti sėkme ir gera reputacija ir pasirašyti ilgalaikes sutartis su įtakingomis pramonės kompanijomis, toliau skverbiantis į „Gazprom“ pozicijas. Pernai gruodį „Novatek“ iš „Gazprom“ nusipirko regioninę dujų paskirstymo bendrovę, taip perimdama iš „Gazprom“ dujų tiekėjo vaidmenį Uralo regione, kuris yra vienas iš dešimties svarbiausių Rusijos gamtinių dujų vartotojų.

Nors „Gazprom“ reikalai atrodo prasti, sunku įsivaizduoti, kad kompanija galėtų paprasčiausiai pradingti. Ji yra pernelyg didelė ir valdo pernelyg daug dukterinių įmonių. Bet panašu, kad Kremlius pradės įsileisti daugiau nepriklausomų kompanijų į dujų rinką. Savo ruožtu V. Putinas tikriausiai leis „Gazprom“ išlaikyti pirmaujančią poziciją, bet ir tai priklausys nuo jo politinės valios. Tarp 2000 ir 2008 m. esminis Rusijos lyderio bruožas buvo diktuoti, kaip turi atrodyti Rusijos valstybė.

Didelė šio paveikslo dalis rėmėsi „Gazprom“ kaip nacionalinio lyderio statusu. Kompanija gavo ekonomiškai absurdiškas mokesčių lengvatas, pirmenybę gauti licenzijas ir užsitikrino vamzdynų monopoliją. Bet dabar dviejų pakopų dujų rinka pakerta „Gazprom“ statusą – lėtai, bet užtikrintai. Ir kai „Gazprom“ bus išstumta iš rinkos, V. Putinas turės rasti kitą savo galios pagrindą, priešingu atveju lėtai, bet užtikrintai bus išstumtas ir pats.