Cemilis Önalas ir Ali Kilikli – klestintys Turkijos verslininkai, ne vienus metus dirbantys ir Lietuvoje. Anot jų, čia dar daug ką reikėtų taisyti.
Lietuvos turkų verslininkų asociacijos prezidentas, Turkijos verslininkų konfederacijos „Tuskon” narys 40-metis C.Önalas 12 metų dirba verslo konsultantu Europoje, ketverius pastaruosius metus – ir Lietuvoje. Jo verslo metų apyvarta – 200 milijonų dolerių (545 mln. litų).
32 metų A.Kilikli Lietuvoje praleido pusę gyvenimo – nuo tada, kai būdamas šešiolikos atvyko studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete.
Šio turko vadovaujama bendrovė „Frutlita” jau dešimtmetį importuoja ir eksportuoja vaisius ir daržoves, tiekia juos Lietuvos prekybos tinklams.
Turkijos verslininkai Lietuvoje regi daug galimybių, tačiau tik tuo atveju, jei pasikeis šalies mokesčių politika, o vietos verslininkai pramoks etiketo.
– Su kokiomis didžiausiomis bėdomis Lietuvoje susiduria Turkijos verslininkai?
C. Önalas: Pirmiausia – vizų politika. Jei turkas verslininkas sumano atskristi į Lietuvą bent apsižvalgyti, net turėdamas Šengeno vizą jis vis tiek privalo vykti į Lietuvos ambasadą Ankaroje, kur patikrinama jo viešbučio rezervacija ir viza išduodama tik konkrečiam terminui.
Verslininkas atvyksta trims ar keturioms dienoms, apsižvalgo. Gal norėtų likti ilgiau ir pasidairyti daugiau galimybių, bet priverstas skristi namo. Manau, kad šiuo atžvilgiu Lietuva neturi jokios strategijos, kaip privilioti turkų verslininkus.
Stebitės, kad Lietuvoje nėra tikrų turkiškų kebabų? Priežastis paprasta: jei kavinės savininkas nori pasikviesti profesionalų virėją iš Turkijos, šis dar gali gauti leidimą čia dirbti, bet atsivežti šeimą – beveik jokių galimybių.
Dokumentus tektų tvarkyti net porą metų. Kuris turkas ryšis taip ilgai palikti žmoną ir vaikus?
Latvijoje dėl to irgi nelengva, bet dokumentai šeimos nariams sutvarkomi greičiau, jei žmogus gauna pakankamą užmokestį: keturių asmenų šeimai išlaikyti turkas turi uždirbti apie 1000 latų (apie 5000 litų).
Žinoma, visi labiausiai nori, kad atvyktų didieji investuotojai, bet, mano nuomone, svarbiausi – vidutiniai verslininkai, nes būtent jų veikla turi didžiausios įtakos ekonomikos augimui.
Rimta bėda Lietuvoje ir ta, kad nėra tiesioginių skrydžių iš Turkijos.
– Į Latviją iš Turkijos galima nuskristi tiesiogiai.
Ar kaimyninėje šalyje turkų verslininkai investuoja daugiau?
C. Önalas: Taip. Daugiausia jų – maisto produktų sektoriuje ir statybose. Pavyzdžiui, dabar turkai Latvijoje yra laimėję keturis didelius statybų konkursus, kurių bendra vertė – maždaug milijardas eurų. Turkijos statybų bendrovės labai domisi galimybe dirbti Rygos oro uoste.
Kai skelbiami dideli konkursai, kuriuose dalyvauja daug šalių, tai yra paskata pradėti dirbti, investuoti. Kiekviena didelė investicija traukia antrą, trečią.
Man atvykus į Lietuvą keli šimtai turkų verslininkų jau buvo atvažiavę čia, nes aš juos pakviečiau. Bet čia dar nėra tiek galimybių verslui, kaip norėtųsi.
– Kaip lietuviai verslininkai žiūri į galimybę bendradarbiauti su turkais?
C. Önalas: Su didžiaisiais verslininkais nėra jokių bėdų, o vidutiniai ir smulkieji į užsienio investicijas Lietuvoje dar žvelgia su baime.
Bet tai – visų Lietuvos žmonių bėda. Jie bijo, kad užsieniečiai atims iš jų darbo vietas ar užims kažkokią verslo nišą, todėl jie patys nebeturės galimybių investuoti arba ką nors parduoti.
Trikdo ir biurokratija. Formalumų Lietuvoje tiek daug, kad kartais nebežinai, kaip su jais tvarkytis. Biurokratai galėtų būti geranoriškesni, parodyti iniciatyvą ne tik tuomet, kai gauna 100 dolerių kyšį.
A.Kilikli: Beje, baimindamiesi užsieniečių lietuviai pamiršta vieną aspektą: beveik pusė Lietuvos dabar dirba Anglijoje arba Airijoje. Ten lietuviai patys yra užsieniečiai, todėl turėtų būti tolerantiškiausi atvykėliams. Bet taip nėra.
C. Önalas: Kita vertus, nelabai suprantu, kodėl Lietuva neskuba pakviesti didelių investuotojų iš kitų šalių, o dirba beveik vien tik su skandinavais. Gal būtų geriau, jei atsirastų stambiųjų verslininkų ne tik iš Švedijos, Norvegijos arba Danijos?
Pavyzdžiui, Turkijoje labai stipri tekstilės pramonė. Bet Turkijos tekstilininkai į Lietuvą galėtų ateiti ne norėdami čia parduoti, o pasirinkti ją kaip tarpininkę eksportui į visą Europą.
A.Kilikli: Neseniai atidariau „Ülker” padalinį Baltijos šalyse. Mus nelabai domina produkcijos pardavimas Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje, nes rinka šiose šalyse nėra didelė. Trys milijonai gyventojų neturi didelės reikšmės mūsų koncernui.
Turime kitų tikslų. Kiekviena itin didelė bendrovė, parduodanti didelį kiekį savo produkcijos kuriame nors regione, ieško galimybių sumažinti sąnaudas. Pavyzdžiui, importo.
Todėl „Ülker” ieškos galimybių atidaryti savo fabrikus Lietuvoje ar Latvijoje, iš kurių produkcija būtų eksportuojama į kitas Europos šalis. Tokių fabrikų jau yra Rumunijoje, Bulgarijoje. Tai – ir naujos darbo vietos, ir mokesčiai į valstybės biudžetą.
Tačiau kol kas nematau jokių privalumų, kodėl tokį fabriką turėtume atidaryti Lietuvoje.
Didžiausia problema čia – dideli mokesčiai. 21 procento pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas visiems produktams – labai daug.
Suprantu, kad šokoladas nėra būtiniausia prekė, bet mokesčiai vaistams ar knygoms galėtų būti gerokai mažesni. Pavyzdžiui, cigaretėms, alkoholiui ar buitinei technikai, galima būtų taikyti dar didesnį PVM.
Turkijoje mokesčių politika gerokai lankstesnė. Oficialus PVM – 18 proc. Bet tokių prekių, kurioms jis taikomas, pas mus yra labai mažai. Pavyzdžiui, vaistams – 1 proc. PVM, kai kuriems produktams – 3 proc. Net restoranai moka tik 8 proc.
Turkijoje yra šeši ar septyni regionai. Jei kuriame nors susikaupė labai daug investicijų, valstybė, siekdama pritraukti jų ir kitur, pasiūlo labai palankias sąlygas: gali penkerius metus nereikalauti pelno mokesčio ar atleisti nuo socialinio draudimo įmokų.
– Ir nėra skirtumo – ar investuoja turkas, ar užsienietis?
A. Kilikli: Jokio. Jei tokios bendrovės kaip „Zara” ar „Mango” nutars steigti fabrikus Turkijos rytuose, valstybė gali joms nemokamai pasiūlyti žemės, sumažinti mokesčius.
Už eksportą jos dar gali užsidirbti atskirą premiją – papildomą mokesčių sumažinimą.
Kai kalbama apie labai didelius investuotojus, tokius kaip „Peugeot”, „Hyundai” ar „Renault”, jau vyksta atskiros derybos.
C. Önalas: Kai į Turkiją atvyksta galingas investuotojas, paprastai jam valstybė skiria konsultantą migracijos, investicijų, mokesčių klausimais.
Juk valdžia pati suinteresuota, kad šis investuotojas ateitų į šalį, kad sukurtų naujų darbo vietų, kad mokėtų mokesčius.
Lietuviai arba patys turėtų pradėti gaminti, o jei nepavyksta ar neįstengia konkuruoti, pavyzdžiui, su lenkiškais produktais, turėtų kviesti užsieniečius ir sudaryti jiems sąlygas tai daryti.
Pavyzdžiui, gamyklą čia pasistatęs vokietis sieks parduoti savo produkciją ne tik Lietuvoje, bet ir eksportuoti ją į kitas šalis.
– Ką lietuviai gali pasiūlyti Turkijos rinkai?
A. Kilikli: Lietuviai labai stiprūs logistikos ir turizmo sektoriuose. Jie galėtų užsiimti ir prekyba.
Tiktai nebūtina Turkijoje pirkti ir kur nors parduoti. Ten yra puikių galimybių gaminti, o vėliau realizuoti produkciją kitose šalyse.
Žinau nemažai lietuvių, kurie prekes įsigyja Kinijoje ar Indijoje ir parduoda Europoje. Tą patį galima daryti ir su Turkijos produktais.
Daugeliui užsieniečių Lietuva – durys į Europą, o jums Turkija galėtų būti tokia pati šalis Azijoje, jei norite ką nors parduoti ar pirkti. Jūsų šalyje labai išplėtotas tarpininkavimas: perki iš Rusijos, parduodi Europoje arba iš Europos eksportuoji į Rusiją, Ukrainą.
Tą patį galima daryti Turkijoje, nes ji – atvira šalis į visą Aziją.
C. Önalas: Turkija Azijoje – didžiausias gamintojas. Lietuvoje gamybos mastas nėra labai didelis, bet jei jūs turite galimybę parduoti Europoje ir kitose šalyse, Turkija gali būti puiki šalis gaminti didelėms rinkoms.
Kaip pavyzdį galima pateikti Daniją arba Norvegiją. Jos gamina nedaug, bet jų ekonomika Europoje – viena stipriausių.
Nors šių šalių rinka, kaip ir Lietuvos, irgi nėra didelė, jos pasirinko teisingą strategiją ir yra tarpininkės.
Labai svarbu ir tai, kad Lietuvoje – daug išsilavinusių žmonių, jie moka rusų ir anglų kalbas, jeigu jie gauna padorų atlyginimą, puikiai dirba. Tai – dideli privalumai.
– Ką turėtų žinoti Lietuvos verslininkas, norintis dirbti su turkais?
C. Önalas: Jei turkas pakviečia verslininką į svečius, būtinai pasitinka jį oro uoste, nuveža į viešbutį, aprodo miestą, pakviečia pietų arba vakarienės. Jei pats negali, bent pasiunčia atsakingą žmogų.
Lietuvoje šios kultūros labai trūksta: svečias paprastai gauna tik adresą ir pats turi suktis, kaip išmano.
Prie derybų stalo pas mus niekas net neklausia, ar gersime kavos, ar norime vandens – visiems tai patiekiama be jokių klausimų. O Lietuvos bendrovėse galite sėdėti kad ir dvi valandas – kol nepaprašysite, niekas jums net kavos nepasiūlys. Tiesa, rimtesnėse įmonėse padėtis jau geresnė.
Kainos, susitarimai ir kiti su verslu susiję dalykai turkams dažnai – tik detalės. Svarbiausia – ar galimas partneris yra patikimas. Jei jis patinka, tik tada toliau vyksta pokalbis.
Beje, turkai europiečiams atrodo kaip žmonės iš kito pasaulio. Pavyzdžiui, lietuviai neretai mano, kad jei jau turkas kalba apie verslą, tai jis būtinai ateis su lagaminais ir bandys tau ką nors parduoti.
A. Kilikli: Kai mokiausi Vilniaus pedagoginiame universitete, viena dėstytoja papasakojo apie Turkiją.
Pasirodo, žmonės pas mus keliauja kupranugariais, o moterys vaikšto užsidengusios veidus čadromis. Net pats nustebau, kokioje šalyje aš gyvenu. Ir taip pasakojo ne paprasta studentė, o profesorė!
Kebabinėms durys užvertos
Lietuvos turkų verslininkų asociacija šiuo metu turi 14 narių. Lietuvoje dar nėra daug verslininkų iš Turkijos, kurie atitiktų šios asociacijos kriterijus.
Svarbiausias asociacijos reikalavimas – profesionalumas ir pakankama metų apyvarta. Asociacija itin atidžiai tikrina, ar verslininkas neturi problemų dėl mokesčių, ar dirba pagal visus Lietuvos įstatymus.
Paprasčiausių kavinių ar kebabinių savininkams durys į asociaciją yra užvertos, nes šis verslas yra per smulkus.