Tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio itin specialus ekonominis ginčas transformuojasi į gerokai kasdieniškesnius daugelio žmonių gyvenimų ir išgyvenimo klausimus, o nesutarimų ašis nuo specialių ekonominių klausimų suka ideologinių nuostatų ir tikėjimų link. Nors ideologinių spąstų sugriebti ekonomistai ir toliau agresyviai aiškina, kad apie aktyvų fiskalinės politikos taikymą net užsiminti nevalia, tačiau vis garsiau skamba ir balsai tų, kurie, matydami naują realybę, turi valios ir drąsos kalbėti ir apie naujus atsakymus. Per ikikrizinį vadinamąjį Didžiosios ramybės laikotarpį suformuluotas ortodoksalias neoklasikų išvadas talžo gyvenimas bei naujų tyrimų išvados.
Vis sunkiau patikėti anksčiau neginčytina tiesa, kad ekonomistai ir ekonominės politikos formuotojai puikiai geba suvaldyti ekonomikos svyravimus, ar dabar tiesiog šventvagiškai skambančia teze, kad palūkanų normos artimos nuliui — tai tik trumpalaikė išimtis, o ne ilgalaikė kasdienybė. Pasaulio ekonomikos ir politikos žurnalų puslapius užlieja fiskalinės politikos bei taupymo politikos poveikio šalių demokratijos raidai tyrimai.
Tačiau intelektualesnių diskusijų nenukamuotai Lietuvos visuomenei ir toliau peršama viena idėja, sutraukta į liūdną „taupyk ir būsi išganytas“ dalinę tiesą. Tikėjimas - dalykas rimtas, tad net plika akimi matomi argumentai jo neveikia, ir pavyzdžiui, pono A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė tarsi didžiuojasi taupymo pagimdytu atsigavimu, nors kol kas šalies augimą labiau skatina augančių užsienio rinkų siurbiamas Lietuvos eksportas, paremtas vidine devalvacija, o dažnai ir tiesiog stulbinančiai menkais darbo užmokesčiais.
Tad, kokios pagrindinės daugelio pastarųjų metų ekonominių tyrimų išvados? Esminė žinia, kad trumpalaikei ekonomikos stabilizacijai būtina ir aktyvi fiskalinė politika. Susvyravo ikikriziniui laikotarpiu praktiškai dogma buvusi tezė, kad trumpalaikius ekonomikos svyravimus galima suvaldyti vien tinkamais lankstesnės, greičiau reaguojančios ir nuo politinio spaudimo labiau apsaugotos pinigų politikos pokyčiais. Vis dėlto gyvenimas parodė, kad pinigų politikos formuotojai rimtesnio darbo linkę imtis tada, kai kyla pavojus finansų sistemai, tačiau elgiasi gerokai santūriau, kai susiduriama su ilgalaikiu ypač dideliu nedarbu ar grėsmingais paklausos nuosmukiais.
Ir va, kaip rodo daugelio labai įtakingų ekonomistų ir tarptautinių finansų organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo, tyrimai, tokiose situacijose turėtų būti taikoma fiskalinė politika. Kita vertus, krizė pateikė ir labai daug fiskalinės politikos efektyvumo įrodymų. Dauguma šių tyrimų atlikta JAV, ir apima tiek visą šalies ekonomiką, tiek atskirų regionų situaciją, tačiau minėto Tarptautinio valiutos fondo analitikai atliko ir gerokai platesnę daugelio šalių ilgesnio laikotarpio analizę. Bendra išvada: kai mažėja pinigų politikos taikymo galimybės, tinkama fiskalinė politika gali padėti auginti disponuojamas pajamas, vartojimą, o augant pinigų srautams ir pardavimų apimtims ir investicijas.
Trečia rimtesnė išvada sietina su būtinybe turėti tokią fiskalinę politiką, kuri ekonominio nuosmukio sąlygomis leistų pasinaudoti fiskalinių paskatų privalumais. Paprasčiau kalbant, pakilimo metais būtina kaupti rezervą, kurį būtų galima panaudoti nuosmukiui įsivyravus. Pastarosios krizės metu tokias didelės apimties fiskalines paskatas sėkmingai taikė, pavyzdžiui, Kinija, Korėja ar Australija, nors šios šalys ir nepatyrė itin gilaus nuosmukio ir turėjo realių galimybių pasinaudoti pinigų politikos instrumentais.
Na ir paskutinė ir tikėtina svarbiausia žinia: kovojant su krize ypatingai svarbu atsižvelgti į politekonominius taikomų priemonių padarinius. Naivu būtų tikėtis, kad rinkėjai norės suvokti sudėtingus ekonominės politikos klausimus. Tad, suprantama, jų politiniai sprendimai paremti intuicija, paviršutiniškais įspūdžiais ir emocijomis.
Neverta pervertinti eilinių rinkėjų gebėjimo ir noro suprasti, kodėl taip svarbu suvaldyti biudžeto deficitą, jei jų asmeninės galimybės dirbti, užsidirbti ir vartoti žlunga ar yra žlugdomos. Politikų siunčiama žinia apie tai, jog svarbiausia suvaldyti biudžetą, rinkėjų atmetama, intuityviai suvokiant, kad tuo metu, kai eiliniai žmonės kenčia ir neturi jokio pasirinkimo, išskyrus būtinybę absoliučiai riboti net elementarių poreikių tenkinimą, tada vyriausybė turi moralinę prievolę išlaidauti, taupymą palikdama geresnei ateičiai.
Skamba labai socialistiškai? O gal keinistiškai? Kaip pažiūrėsi. Kažkodėl itin agresyviai rizikavusio ar net nusikalstamai veikusio verslo gelbėjimas dažnai suvokiamas kaip ekonominė būtinybė (tinkamas pavyzdys būtų bankų gelbėjimo operacijos daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Lietuvą), o va parama šeimoms, netekusioms pajamų ir nebegalinčioms išsimokėti už paskolas pirmam ir vieninteliam būstui, pateikiama kaip ekonominė nesąmonė.
Ginčai dėl biudžeto balansavimo yra skirtingų ideologijų, o ne tiesos ir klaidos sankirta. Ir tai reiškia, kad abi diskutuojančios pusės mažų mažiausia vienodai vertingos.