Ekonomistas misionierius
Berlyno politikos formuotojai nesielgia pagal jo patarimus. Tačiau H. W. Sinnas turi didelę įtaką, užduodant toną debatams apie euro zonos krizę.
H. W. Sinnas, kurio pavardė, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia „prasmė“, tiki, kad jo pareiga – aiškinti sudėtingas realijas paprastais terminais ir kalbėti apie politiką iš ekonominio požiūrio taško, be ideologinio tendencingumo.
„Aš esu ekonomistas iš pašaukimo, turiu politinę nuomonę ir noriu pasaulį padaryti geresnį“, - sakė jis per interviu neoklasicistinėje viloje Miunchene, kur įsikūręs IFO.
„Per ilgus metus supratau, kad tu negali kalbėti su politikais ir sakyti jiems, ką jie turi daryti“, - sako H. W. Sinnas, iškart atpažįstamas iš sidabrinės amišų stiliaus barzdos, kurią užsiaugino dar būdamas studentas ir kurios žmona jam neleidžia nusiskusti.
„Reikia kalbėti su rinkėjais. Žmonės turi žinoti, jiems turi būti prieinama informacija apie svarbiausius klausimus“, - įsitikinęs jis.
H. W. Sinnas sudėtingais raštais susikūrė rimto akademiko reputaciją, o tokie bestseleriai, kaip „Kazino kapitalizmas“, aiškinantys pasaulinę finansų krizę, ir jo suprantami, aiškūs ekonominiai komentarai žiniasklaidoje padarė jį vienu pagrindinių visuomenės veikėjų.
Britų dienraštis „The Independent“ pavadino H. W. Sinną, dirbusį taksi vairuotoju, kad užsidirbtų pinigų studijoms, vienu iš dešimties žmonių, pakeitusių pasaulį – už tai, kas daugeliui nepavyko: aiškią krizės analizę, laisvą nuo sunkiai suprantamo žargono.
Buvęs ECB prezidentas Jeanas Claude'as Trichet 25 tūkst. egzempliorių tiražu parduotą „Kazino kapitalizmą“, kurio tikslas „padėti sukurti geresnę ir stabilesnę finansinę sistemą“, pavadino „viena iš geriausių mano matytų knygų apie finansų krizę“.
„Ekonomisto užduotis turėtų būti išversti ekonomines įžvalgas į kalbą, kurią galėtų suprasti paprastas pilietis“, - sako H. W. Sinno žmona Gerlinde, taip pat dėstanti ekonomiką. Sutuoktiniai susipažino septintajame dešimtmetyje kartu studijuodami Miunsterio universitete.
Kai H. W. Sinnas neseniai su ilgesiu prisiminė, kaip būdamas 14 metų svajojo tapti misionieriumi, Gerlinde entuziastingai sušuko: „Bet Hansai Werneri, tu ir esi!“ Viena iš priežasčių, kuo jis ją patraukė, buvo jo atkaklumas išsakant savo požiūrį.
Bet kritikai sako, kad nors H. W. Sinno noras kreiptis į platesnę auditoriją padeda didinti informuotumą ekonominiais klausimais, nuolat kyla pavojus pernelyg supaprastinti ir poliarizuoti sudėtingus klausimus, naudojant metaforas, kurios intriguoja, bet nėra ypatingai tikslios.
Pavyzdžiui, H. W. Sinno kritika euro zonos tarpvalstybinio mokėjimo sistemai, kuri leido Graikijai ir kitoms prasiskolinusioms Europos valstybėms pateikti dideles sąskaitas Vokietijos valstybiniam bankui, paskatino karštas viešas diskusijas.
„Pasak jo, tai reiškia, kad mes davėme Italijai pinigų spausdinimo mašiną, o Vokietijoje naikiname pinigus, ir tai, žinoma, labai supykdo vokiečius, - sako ilgametis akademinis H. W. Sinno priešininkas Peteris Bofingeris. - Bet tai visiška netiesa, tikslinis balansas neturi nieko bendro su pinigų spausdinimu Italijoje“.
„Plačiojoje publikoje niekas nesupranta finansų, ir, kad sulauktų dėmesio, jis naudoja metaforą, kuri labai patraukli vokiečių protui, bet tai gali būti pavojinga“, - sako P. Bofingeris, kuris yra Vokietijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais.
Vis dėlto kai kas mano, kad H. W. Sinno nenuilstama kampanija, parodanti mokėjimo „Target 2“ mokėjimo sistemos rizikingumą, atkreips ir ECB dėmesį į šį klausimą.
Sinno fabrikas
H. W. Sinnas, užaugęs vakarų Vokietijos kaime netoli Bylefeldo, prieš atsisakydamas bet kokių politinių pažiūrų, kurį laiką buvo centro kairiųjų Socialdemokratų narys ir „nuosaikus maištininkas“ per 1968 m. studentų protesto judėjimą.
Siekdamas daryti įtaką politikai, jis niekada nenorėjo pats eiti į politiką: „Man nepatinka būti priverstam argumentuoti konkrečia kryptimi... Aš tiesiog noriu sakyti, kaip yra iš tikrųjų“.
1985 m. H. W. Sinnas su žmona ir trimis vaikais į pietų Vokietijos Miuncheno miestą dirbti prestižiniame LMU universitete, ir ten pasiliko šiol.
Ekonomistas žvaigždė, kuris pradėjo jaustis bavaru ir kiekvienais metais per Miunchene vykstantį alaus festivalį „Oktoberfest“ užsimauna odines kelnes bei užsideda skrybėlę, sako sulaukiantis daugybės pasiūlymų iš kitur esančių garsiausių institucijų, tačiau atsakomieji pasiūlymai visada būna patrauklesni, ir jis pasilieka.
1991 m. jam buvo skirta lėšų įkurti nuosavą ekonominių tyrimų institutą CES, o 1999 m. jis pradėjo vadovauti IFO, susiejančiam mokslinius tyrimus ir politiką, skelbiančiam Europos žiūrimiausią ekonomikos indikatorių – IFO verslo klimato indeksą.
Bėgant metams H. W. Sinnas sujungė abu institutus į CESifo – nenugalimą jėgą, kuri kartais vadinama „Sinno fabriku“. Čia dirba apie 200 žmonių, atliekami tyrimai ir teikiami pasiūlymai pačiomis įvairiausiomis temomis, pradedant švietimu, baigiant verslu.
„Jam nereikia dėstyti LMU, dabar jis IFO prezidentas, bet jis tai daro savanoriškai, nes jam tai patinka“, - sako 28 m. H. W. Sinno doktorantas Florianas Buckas.
Savo studentus H. W. Sinnas pasiima į trijų dienų keliones į Alpes, kur aptaria mokslinius tyrimus ir išbando savo naujausias tezes, prieš panaudodamas jas pokalbių laidose.
„Jam labiausiai patinka, kai kas nors turi kitokią nuomonę, tada jis susijaudina. Jam patinka dalintis ekonominiais argumentais ir įtikinti žmones savo požiūrio teisingumu“, - sako doktorantas.
H. W. Sinnas susikūrė savo įvaizdį provokuojančiomis tezėmis, kurių vienos pasirodė pranašiškos, kitos – ne visai. Bet kuriuo atveju, dauguma jų pateko į visuomenės akiratį, diskusijose pradėti naudoti tokie jo nukalti terminai, kaip „turgaus ekonomika“.
2003 m. išleista H. W. Sinno knyga „Ar Vokietija gali būti išgelbėta?“ teikia pasiūlymus plėsti žemo darbo užmokesčio sektorių, kuriuos vėliau įgyvendino buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, siekdamas padėti ekonomikai atgauti konkurencingumą.
Bet su jo teze, kad Vokietijos eksporto sėkmė buvo „patologinė“, per daug priklausanti nuo importo ir sukūrusi „turgaus ekonomiką“, buvo karščiau diskutuojama. Kai kurie akademikai teigė, kad šalis gamina aukščiausios klasės, o ne turgaus lygio prekes.
Vokietijos daktaras Lemtis?
Nepaisant daugelio savo, atrodytų, niūrių diagnozių, H. W. Sinnas neprisijungė prie Niujorko universiteto profesoriaus Nourielio Roubini, už išpranašautą finansų krizę vadinamo „daktaru Lemtimi“, nors dar 2001 m. pradžioje įspėjo apie prastą finansų reguliavimą.
O prieš dvejus metus jis pradėjo pasisakyti už Graikijos pasitraukimą iš euro zonos. Ši nuomonė tada buvo tabu, o dabar Vokietijoje įgauna vis didesnį pagreitį. Jis sako, kad bręsta reikalas ir Portugalijai pasitraukti iš bendros valiutos bloko.
H. W. Sinnas Graikijos situaciją lygina su Veimaro Respublikos laikų Vokietija, kai ji taip pat turėjo drastiškai sumažinti atlyginimus ir kainas, taip pakurstydama nacių iškilimą.
„Tokio masto taupymo programos euro zonoje yra neįmanomos, jų negali būti reikalaujama, - sakė jis, kai jaunimo nedarbas Graikijoje jau buvo pasiekęs 50 proc. - Tačiau alternatyva negali būti ir tiesiog amžinai finansuoti Graikiją“.
„Viską susumavus – visuomenines gelbėjimo programas, jos skolos apkarpymus ir tikslinį kreditą, - šalis jau gavo beveik 460 milijardų eurų, tai atitinka 116 Maršalo planų, - sako jis. - Ir ką jūs galite duoti į tai? Nieko, tiesiog katastrofą. Kiek dar turėsime eiti, kol politikai supras, jog tai aklavietė?“
Jeigu Graikija išeitų iš euro zonos, po metų ji galėtų vėl pradėti augti, sako H. W. Sinnas. Jeigu ne, ji nuslys į chronišką recesiją, „kuri gali sunaikinti visuomenę“.
H. W. Sinnas sako, kad tai gali tapti užkratu šalims, esančioms panašioje situacijoje ir nevykdančioms būtinų pakeitimų, ir kad toks rinkos spaudimas yra būtinas, siekiant išlaikyti valstybes finansiškai atskaitingas.
Kitos prasiskolinusios euro zonos šalys, kaip Ispanija ir Prancūzija, turi laikytis griežto taupymo režimo, mažindamos atlyginimus ir kainas, kad atgautų būtiną konkurencingumą ir galėtų likti bendros valiutos bloke.
Vokietija turėtų maždaug dešimtmečiui prisiimti infliaciją, apie dviem procentais didesnę nei šiose šalyse. „Kad būtų vėl subalansuoti prekybiniai santykiai su Portugalija ir Graikija, reikėtų dvigubai didesnio skirtumo“, - pridūrė jis.
Misija dar nesibaigė
Bet H. W. Sinnas nepiešia visko vien niūriomis spalvomis. Jo paties biuras papuoštas ryškiaspalviais vokiečių ekspresionisto Franzo Marco ir jo paties dukters tapybos darbais.
Jis sako, kad Vokietijos atsigavimas po susivienijimo šoko yra pavyzdys kitiems. Jos ekonomika patyrė žiaurų nuosmukio laikotarpį dešimtajame dešimtmetyje ir pirmojo dešimtmečio pradžioje, bet dabar laikoma viena stipriausių Europoje.
„Tai buvo labai skausmingas vaistas, bet jis padėjo, - sako jis. - Ilgus metus Vokietija turėjo prasčiausią investicijų reitingą tarp EBPO šalių ir mažiausią augimo tempą tiek euro zonoje, tiek Europoje apskritai. Mes turėjome ir masinį nedarbą“.
„Vokietija išgyveno savo pačios euro krizę, - sako H. W. Sinnas. - Tai buvo didelės įtampos ir socialinių nesutarimų laikotarpis“.
Dabar Vokietija vėl klesti, kaip bebūtų ironiška, iš dalies ir dėl skolų krizės, nes Vokietijos indėlininkai ir finansinės institucijos nedrįso investuoti į užsienį ir investavo pinigus namuose.
„Taigi, mes turime statybų bumą – bumą dėl krizės. Šis bumas pats savaime ištaisys netolygumus Europoje“, - sako jis.
H. W. Sinnas neseniai tapo seneliu. Jo stalas papuoštas įrėmintomis šeimos narių ir gerbiamų kolegų nuotraukomis. Per artimiausius ketverius metus jis žada išeiti į pensiją.
Tačiau jam sunku tą įsivaizduoti: „Aš mėgstu savo darbą, ir šie laikai yra svarbūs, todėl aš nenoriu pasitraukti“.