Tačiau siūlymas, kurį išgirdome šią savaitę iš specialios darbo grupės, sudarytos iš Didžiosios Britanijos ekonomikos analitikų bei verslo atstovų, pranoko visus lūkesčius ir sukėlė didžiulę diskusijų bangą šalyje.
Valdančiajai koalicijai praėjusią savaitę buvo pateiktas išsamus dokumentas su siūlymais pradėti svarstyti ir galiausiai vykdyti didžiausią per pastarajį šimtmetį mokesčių reformą, iš esmės atsisakant daugelio kol kas esančių įprastų mokesčių formų ir vietoje jų paliekant vienintelę ir vienodą visiems 30 proc. rinkliavą nuo visų jūsų pajamų atsisakant nemažos dalies įprastų mokesčių.
Jeigu siūlymams bus pritarta, britams greitai gali tekti pamiršti apie socialinio draudimo mokestį, pelno mokestį ir netgi paveldėjimo bei oro transporto keleivių mokesčius, o akcizas degalams, planuojama, sumažėtų 5 pensais už vieną litrą.
Šiais siūlymais siekiama radikaliai pakeisti Didžiojoje Britanojoje iki šiol įprastą mokesčių surinkimo mechanizmą, atsisakant keleto neefektyviai veikiančių biurokratinio aparato sudedamųjų dalių. Jau nekalbant apie tai, kad numatomi pokyčiai apskritai stipriai pakoreguotų britų visuomenės suvokimą valstybės fiskalinės politikos klausimais.
Jeigu siūlymams bus pritarta, per ateinančius penkioliką metų bus tikimasi iš viso 8,4 proc. bendrojo vidaus produkto prieaugio vien tik dėl šio pokyčio įtakos šalies ūkiui.
Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokime: efektas būtų panašus, jei kiekvienam namų ūkiui Jungtinėje Karalystėje valstybė išdalintų po 5000 svarų sterlingų vidaus vartojimui skatinti. Po penkiolikos metų „įsisukęs“ toks pinigų kiekis sudarytų panašų efektą visam šalies ūkio augimui.
Anot specialiosios darbo grupės pateiktų skaičiavimų, Jungtinė Karalystė sutaupytų nemažą sumą, iki šiol skiriamą didesniems nei galėtų būti biurokratinio mokesčių rinkliavos mechanizmo kaštams padengti.
Ar žinojote, jog kiekvienam 100 svarų britų mokamų mokesčių surinkti, rinkliavą administruojančio biurokratinio aparato išlaidos siekia 1,14 svaro, ir tai yra vos dviem pensais mažiau (skaičiuojant šiandienos pinigais) nei prieš 60 metų.
Be valstybinių išlaidų, naujasis mokesčių surinkimo mechanizmas taip pat gerokai supaprastintų administracinę darbdavių, – taigi ir verslo, – naštą, nes apskritai nebeliktų socialinio draudimo mokesčio prievolės nei darbdaviui, nei darbuotojui, dėl to tektų pildyti mažiau ataskaitų, anketų bei kitų iki šiol būtinų dokumentų. Tokiu atveju įprastas socialines garantijas užtikrintų vienas vienintelis 30 proc. visų pajamų mokestis.
Be to, reformavus mokesčių sistemą neapmokestinamų, dirbančiųjų Britanijoje metinių pajamų suma padidėtų nuo 8105 iki 10000 svarų sterlingų iš karto, o ne palaipsniui per keletą metų, kaip buvo planuota iki šiol.
Taigi, viską sudėjus, iš vyriausybei svarstyti perduotų 400 puslapių medžiagos su išsamiomis išvadomis bei galimais reformos įgyvendinimo scenarijais, galime daryti išvadą, jog iš naujosios mokesčių tvarkos daugiausiai išloštų mažas bei mažesnes nei vidutines pajamas ten gaunantys asmenys.
Dviejų asmenų šeima, kurios bendros pajamos siekia 28000 svarų per metus (t.y., jeigu abu asmenys uždirba šiek tiek daugiau negu minimumas), pagal naująja tvarką per metus sutaupytų apie 3400 svarų, mokėdami mažiau mokesčių valstybei.
Vis dėlto, anot specialiosios darbo grupės išvadų, mokesčių reforma nebūtų nuostolinga ilgajame laikotarpyje tik tuomet, jeigu valstybė atsispirs pagundai neapgalvotai paišlaidauti, kas gali pasitaikyti prieš kitus rinkimus.
Tačiau, jeigu bus laikomasi fiskalinės drausmės, po 15 metų valstybės skolą pavyktų sumažinti 35 mlrd. svarų sterlingų per metus. Būtent tiek papildomai nereikėtų skolintis būtinosioms socialinėms reikmėms gerinti, kurių išlaidoms padengti šiuo metu britams tenka skolintis iš pasaulinių finansų rinkų.
Kaip minėjo specialiosios darbo grupės atstovai savo išvadose, „Jungtinei Karalystei atėjo laikas apsispręsti, kurią valstybės finansų politikos kryptį toliau pasirinkti: ar pasilikti senąją, neefektyviai veikiančią mokesčių sistemą, dažnai nepelnytai baudžiančią vienus bei nuolaidžiaujančią kitiems, ar pasirinkti naują kryptį, su drąstišku, bet realiu ir pamatuotu reformos planu, tinkančiu dinamiškiems XXI amžiaus ekonomikos iššūkiams.“
Skamba gražiai, šiek tiek aptakiai ir greičiausiai gali būti įtikinama, tačiau kol kas detalesnės informacijos apie visus reformos įgyvendinimo argumentus dar labai trūksta.
Ir tai galima suprasti – naujiena dar visai šviežia, o išnagrinėti 400 puslapių ekspertų išvadas dar prireiks šiek tiek laiko. Tačiau jeigu iždo kanclerio Georgo Osborno susidomėjimas naujaisiais siūlymais virstų kūnu, – kas yra visai tikėtina stebint pastarosiomis dienomis vis aktyvesnes pastangas užmegzti dialogą su visuomene, – taptume vienos iš didžiausių per pastaruosius dešimtmečius mokesčių reformos Vakarų pasaulyje liudininkais.
Turint omenyje tai, kad procesas vyksta Didžiojoje Britanijoje, labiausiai bus įdomu stebėti, kokiomis dialogo su visuomene formomis bus pakeistas britų ausį dažnai rėžiantis terminas „reforma“.