Jau dabar meras Artūras Zuokas Vilnių regi kaip išmaniausią sostinę. „Svarbiausia šiemet planuojama pristatyti miesto naujovė, kurios dar neturi nė vienas Europos miestas – išmaniesiems telefonams skirta „m. transporto“ aplikacija, kuria bus galima sumokėti už viešąjį transportą, automobilių stovėjimą, iškviesti taksi, ateityje – išsinuomoti miesto dviračius ir elektrorolerius „e. oranžinis“, - aiškina sostinės meras.
Planuojama, kad projektas „Smart Vilnius“ apims ne tik elektroninius sprendimus miesto transportui. Į elektroninę erdvę bus perkeltos ir visos Vilniaus savivaldybės teikiamos paslaugos, bus skatinamas išmanus energijos vartojimas ir tikimasi, kad Vilnius savo išmanumu galės rungtyniauti su šioje srityje jau pagarsėjusiu Amsterdamu.
Savo paties kurtą skaitmeninio Amsterdamo projektą Vilniuje pristatė išmaniųjų miestų specialistas, Zalcburgo universiteto profesorius Euro Beinatas, „Login“ konferencijoje Vilniuje skaitęs pranešimą apie „daiktų internetą“.
„Daiktų internetas“ - tai naujųjų technologijų įgalintas kolektyvinis duomenų rinkimas siekiant suprasti mieste vykstančius procesus.
„Duomenų yra visur. Klausimas tik tas, ar mes sugebėsime juos panaudoti“, - demonstruodamas Nyderlandų sostinėje Amsterdame, taip pat Europoje surinktų ir apibendrintų duomenų žemėlapius ir grafikus.
E. Beinatas savo tyrimams daugiausia taikė žmonių naudojimosi mobiliaisiais telefonais ir socialiniais tinklais paliktus pėdsakus.
Pavyzdžiui, kuo iš tiesų mieste domisi užsienio turistai? Grafiškai susisteminti užsienio telekomunikacijų operatorių pėdsakai realiu laiku parodys, kurioje miesto dalyje didžiausia užsieniečių koncentracija. Tokiai informacijai išgauti tiks ir nuotraukų talpinimo bei dalijimosi socialinis tinklas „Flickr“.
Arba ar tikrai nėra grėsmės, kad futbolo stadione kils žmonių spūstis? Pagal stadione esančių mobiliųjų telefonų koncentraciją sudarytas spalvinio intensyvumo žemėlapis apie galimas spūstis policijai leidžia spręsti net nesant stadione.
Anot R. Beinato, kolektyvinis duomenų rinkimas ypač pasitarnauja tyrinėjant transporto srauto klausimus. Antai ypač didelę keleivių koncentraciją Amsterdamo Schipolio oro uoste žemėlapiai rodė 2010 m. balandį. Tai įvyko netrukus po Islandijos ugnikalnio užsiveržimo, kai dėl pelenų debesies buvo atšaukta daugybė skrydžių ir laikinai uždaryta kai kurių šalių oro erdvė.
Kolektyviniu duomenų rinkimu paremta išmaniojo miesto koncepcija, anot R. Beinato, ypač naudinga analizuojant visuomenės sveikatą. Antai susisteminti „Google“ paieškos apie gripo simptomus duomenys leidžia žinoti, kokiame rajone netrukus laukti šios ligos protrūkio.
Anot išmaniųjų miestų vizionieriaus, analizuojant tinkle paliekamus duomenis dar sunkoka prognozuoti rinkimų rezultatus. Kita vertus, socialiniuose tinkluose palikti įrašai jau leidžia analizuoti susidomėjimo konkrečiomis politinėmis jėgomis duomenis. Amerikoje šia prasme daugiausia pasitarnauja mikrodienoraščių tinklas „Twitter“.
- Amsterdamas jau garsėja savo išmanumu. Kokius dar miestus šiuo metu galime pavadinti išmaniais? - lrytas.lt paklausė Vilniuje viešėjusio R. Beinato.
- Pirmiausia reikėtų apibrėžti, ką reiškia „išmanus“ - bendro sutarimo kol kas nėra. Kiekvienas miestas gali vadinti save išmaniu. Kita vertus, manau, pirmiausia reikia vizijos, o tai ir daro miestą išmanų. Man asmeniškai labai patinka Barselona, kurioje plėtojamas projektas, smarkiai pakeisiantis dabartinę transporto sistemą.
Išmanieji projektai vystome ir Busane, Pietų Korėjoje.
Na, ir, žinoma, Amsterdamas. Šiame labai dinamiškame mieste vystomi išmanūs sveikatos apsaugos, transporto projektai.
- Daug kalbama apie išmaniojo miesto galimybes, bet mažokai apie grėsmes. Kokios jos?
- Žinoma, visada viskas turi būti daroma įstatymo ribose. Tačiau išmaniųjų miestų atveju žmonių elgsenos stebėjimas labai skiriasi nuo to stebėjimo, kuris atliekamas rinkos tyrimo tikslais. Rinkos tyrimai parodo žmonių vartojimo įpročius, ir tai panaudojama reklamos tikslais.
Tuo tarpu išmaniojo miesto koncepcijoje vieno individo duomenys neturi jokios prasmės. Duomenys nėra įasmeninami ir kaupiami. Mums įdomus tik kolektyvinis elgesys. Todėl šiuo atveju ir nerimas dėl privatumo yra nepagrįstas.
- Vis dėlto Europos Komisija jau svarsto, kaip reglamentuoti „daiktų interneto“ reiškinį ir išmaniuose miestuose įžvelgia grėsmes privatumui...
- Taip, tai tipinis Europos elgesys (juokiasi. - Red.). Mano pozicija tokia: jeigu sukuriamas duomenų kiekis per metus padidėja 75 proc., kaip yra dabar, žinoma, turi būti tikras, jog nesukuriami monstrai.
Prieš kelerius metus Nyderlandų transporto ministerijos užsakymu buvo atliekamas tyrimas, kuriame dalyvavo ekonomistai, akademikai ir kiti ekspertai. Tyrimo išvadose buvo numatyta galimybė, kad dėl išmaniojo miesto vykdomas elgsenos stebėjimas gali sukelti orvelišką Didžiojo brolio stiliaus stebėjimą. Tačiau kartu suvokėme, kad tokius tyrimus vykdanti kompanija mažiausiai norės neigiamų antraščių žiniasklaidoje, todėl tikrai neleis, kad atsitiktų kas nors neigiamo.
Taigi vyksta savireguliacija, įstatymai eina trimis žingsniais vėluodami nei praktika.
Galiausiai žmonės jau ir dabar kasdienybėje palieka daugybę savo pėdsakų naudodamiesi kompiuteriu, telefonu, bankomatais, atsiskaitydami banko kortelėmis.
- Ar manote, kad privatumas yra perdėtas reiškinys?
- Manau, kad privatumas nėra iki galo suprantamas. Pateiksiu pavyzdį. Kiekvienas metais savo studentams sudarau klausimyną, kuriame esminiai - du klausimai. Prašau dešimtbalėje sistemoje įvertinti, ar jie žino, kokius daiktus turi. Dauguma tai įvertina aukštu balu – 9 ar 10. Vadinasi, jie labai gerai žino, kokio asmeninio turto turi.
Tačiau į klausimą, ar žino, kokios organizacijos yra sukaupusios apie juos duomenų, studentai atsako gana žemu balu – maždaug ketvertu. Vadinasi, jaunimas kur kas labiau rūpinasi savo daiktais, nei savo privatumu. Kodėl? Arba jie nemato prasmės, arba neturi žinių ir noro. O teoriškai visi jie aiškina, kad privatumas yra fundamentali žmogaus teisė.