„Google“ gatvių žemėlapis įveikė valdininkų baimę

„Negaliu pateikti tikslių duomenų, kiek žmonių per tą mėnesį, kai „Google Street View“ žemėlapyje atsirado Latvija ir Estija, virtualiai keliavo po ją, tačiau susidomėjimas tikrai didelis. Ypač žinant, kokia tai maža šalis, – paklaustas, kokia iš to nauda žmonėms, sakė U. Spritzeris. - Žmogus gali pažiūrėti, kaip išties atrodo vieta, kur vyks, tarkime, viešbučio, kuriame jis planuoja apsistoti, fasadas, kaip atrodo gatvės viadukas ar automobilių stovėjimo aikštelė, smulkaus verslo atstovai pasitikrina, ar pavyks į reikiamą vietą nuvažiuoti sunkvežimiu – pats stebiuosi, kaip išradingai šia šia paslauga naudojasi žmonės. Mes laimingi, kad užpildysime šią baltą spragą, kuri buvo likusi Lietuvoje. O tos problemos mums yra įprastos – beveik visose šalyse tenka diskutuoti dėl asmens duomenų apsaugos.“ 

O jei žmonės, kurie fotografuoja ar atrenka nuotraukas pamatys kažką juokingo ar įžeidaus ir iškirpę išplatins internete? Gali būti, kad net nežinosime, jog nuotrauka iš „Google“ projekto, – kaip apsisaugosime nuo to?

„Procesas vyksta automatiškai, žmonės prie nuotraukų neprileidžiami“, - patikino „Google“ atstovas. 

Prieš kelias savaites, kai Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, remdamasi 2003 m. įstatymo asmens duomenų tvarkymo nuostatomis uždraudė „Google“ fotografuoti mūsų miestų gatves, nemažai žmonių tokiu sprendimu pasipiktino. Užklaustas, kaip čia taip atsitiko, teisingumo ministras užtikrino, kad pats pasidomės šiuo reikalu. Prieš kelerius metus tai atrodė neįtikėtina, tačiau jis tikrai pasidomėjo. Nuotraukos bus. Nejaugi per porą savaičių pavyko pakeisti neįveikiamą įstatyminę bazę?

„Ne, visi įstatymai liko tie patys, nieko keisti nereikėjo, – užtikrino pristatyme dalyvavęs R. Šimašius. – Inspekcijoms kyla įvairių klausimų, o aš visiems inspektoriams galiu tik priminti, kad įstatymai buvo priimti tam, jog žmonėms būtų geriau, o ne blogiau. Ir teisės aktus, kurie siekia šių tikslų, reikia taikyti protingai, kad tikslai būtų pasiekti, o ne sustabdytos geros iniciatyvos. Šį syki džiaugiuosi, kad protingas požiūris nugalėjo. Lietuvos žmones noriu užtikrinti, kad jei jiems kils klausimų dėl jų teisių, jie turi kur kreiptis, ir problemos bus sklandžiai išspręstos. Taigi, puoškimės, gražinkime miestus, parodykime save pasauliui.“ 

Taigi, lieka klausimas - kaip tai įmanoma, kad vienas ar penki kažkokios dažnokai nesėkmingai dirbančios inspekcijos žmonės gali priimti ar nepriimti visai šaliai svarbų sprendimą? Ar tai - baimė ką nors veikti, nes neveikimas nebaudžiamas? Ar „violetinių“, trejus metus nuolat pažeidinėjusių absoliučiai visas vienos nepilnametės duomenų neliečiamumo teises ir vis dar reikalaujančių galimybės tai daryti toliau, isterija valdininkams jau išugdė paranoją? Ar kada nors įteisinsime praktiką, kai bausti bus galima ne tik netinkamai darbą atlikusius, tačiau ir atsakingai naudotis savo protu vengiančius asmenis?

„Kadangi pastaruosius trejus metus labai daug dirbu su verslą kontroliuojančiomis institucijomis, žinau, kad du ar trys žmonės kartu su ūkio ministru ar dar kuo nors gali labai daug nulemti, jog tokios baimės pradėtų nykti, – sakė R. Šimašius. – Apvažiavau gal dešimt sričių, susitikau su vietos inspektoriais, su devyniomis didžiausiomis sritimis dar atskirai dirbome. O toji baimė turi labai daug priežasčių. Vieni taip išmokyti, kiti per dešimtmetį ankstesnės valdžios buvo dresuojami, kad jei tik padarysi klaidelę, bus labai blogai, o jei rezultato nepasieksi, tai nieko nebus. Šiurkščiai tariant, veikė toks posakis „kas nedirba, tas neklysta, o kas neklysta, tas paaukštinamas“. Yra tokių tiesų.“  

„Apskritai šiandien Lietuvoje egzistuoja totali baimė. Pavyzdžiui, norint pasiekti, kad tarnautojas priimtų reikalingą, logiškai suvokiamą sprendimą, reikia beprotiškų pastangų. Visi bijo ką nors daryti. Geriau nedaryti, už tai nebaus. Tokia nuotaika valstybėje. – pritarė jam A. Zuokas. – Aš manau, kad būtent visuomenės pasipiktinimas tų kontroliuojančių institucijų sprendimais yra labai didelė paskata ir bausmė, kad žmogus galvotų, ką daro. O internete pasipiktinimas draudimu „Google“ pasirodė labai efektyvus.“ 

Automobilių fotoaparatai įrengti autobuso lango aukštyje, tad internete žmonės matys tą patį, ką pro langą fotografuoja ir mato į šalį atvykę turistai. Pro aukštas individualių namų tvoras nieko neįžiūrėsi, o tie, kuriems kokia vieta nepatiks, visada galės pareikalauti ją ištrinti.

Aišku, kaip ir kiekviena idėja, ši internete sulaukė ne tik rėmėjų, bet ir priešininkų. Paskaičius atsiliepimus po pirmuoju šia tema mano rašytu straipsniu, tų priešininkų mąstymas tampa gana aiškus:

IP: 67.184.42.109 „Ar norite dar daugiau babaju ir juodziu, ir visokiu parejunu musu tevyneje. Skelbkites per visas lietuviu organizacijas visame pasaulyje - juk yra rodos daugiau nei milijonas- ir turesite turistu PER AKIS.“

IP: 78.62.26.208 „Labai teisingas draudimas, tai kad nėra čia ko purkštauti. Didžioji dalis visuomenės nepageidauja nei kad kažkas fotografuotų jų namus o tuo labiau viešai juos demonstruotų visam pasauliui.“