Bet kuriuo atveju panašu, kad šilumos ūkio pertvarka skaudžiausia bus paprastiems gyventojams.
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas neseniai pareiškė, kad iki rugpjūčio 1 d. planuojama parengti įstatymo pakeitimus ir lydinčiuosius aktus, leidžiančius atskirti šilumos tiekimą, perdavimą ir skirstymą.
„Atskyrus gamybą nuo tiekimo, mes galėtume žymiai skaidriau ir užtikrinant konkurenciją garantuoti šilumos tiekimą vartotojui ekonomiškai pagrįstomis kainomis“, – sakė ministras.
Tačiau taip nemano energetikos specialistai, išplatinę viešą laišką Energetikos ministrui. Laiške, kurį pasirašė 9 žymūs energetikos ekspertai teigiama, jog nė vienoje ES šalyje šilumos tiekėjas neatskirtas nuo energijos šaltinių - ši nuostata taikoma tik elektros ir dujų ūkiui.
Ministeriją kaltina neišmanymu
„Mechaniškas elektros ūkio tvarkos perkėlimas į šilumos ūkį rodo Energetikos ministerijos valdininkų nekompetenciją. Sprendimo atskirti šilumos ūkį nuo energijos šaltinių tikrasis motyvas anaiptol nėra siekis mažinti šildymo kainas. Tai akivaizdus tam tikrų verslo grupių lobizmas“, – portalui lrytas.lt sakė Kauno Technologijos Universiteto (KTU) Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas Valdas Lukoševičius.
Jis atkreipė dėmesį į šilumos ūkio ypatybes, sakydamas, jog centralizuoto šilumos tiekimo sistema yra labai inertiška ir rizikinga, lyginant su dujų ar elektros tinklais.
Specialistas pateikia pavyzdį: kol šiluma iš Gariūnų nukeliauja į Santariškes, praeina ne viena valanda. Per šį laiką pasikeičia klimatinės sąlygos, energijos vartojimas, šilumos teikėjui reikia iš anksto ruošti ir pildyti karštu vandeniu vamzdynus, kad vartotojai būtų patikimai aprūpinti bet kuriuo metu reikiamu šiluminės energijos kiekiu. Reikia nuolat turėti veikiančius katilus, dirbantį vandens paruošimo ūkį, cirkuliacinius siurblius ir kitą įrangą.
Šilumos tiekėjas yra atsakingas už termofikacinio vandens parametrus kiekviename įvade, turi nuolat palaikyti reikiamą temperatūrą, slėgį, vandens kokybę.
Vamzdynuose gali bet kada atsirasti plyšimai, ištekėti vanduo ir šilumos tiekėjas, kaip licenziją turintis subjektas, turi būti nuolat pasiruošęs operatyviai spręsti šias problemas, panaudodamas šilumos tinklų ir šaltinių technines galimybes.
Atskyrimas nesumažino kainų
Gyvas pavyzdys, kad šilumos energijos atskyrimas vargu ar prasmingas, yra Kauno šilumos ūkio sistema. Šilumos tiekėjas, „Kauno energija“ jau senokai atskirta nuo „Gazpromo“ privatizuotos Kauno termofikacinės elektrinės (KTE).
Bet nuo to šildymas Kaune anaiptol neatpigo: kainos nuolat didėjo.
„Kauno energija“ perka tas pačias brangias rusiškas dujas, kaip ir kitos didiesiems miestams šilumą tiekiančios bendrovės.
Energetikos ekspertas V. Lukoševičius teigia, kad šiluma ateityje atpigtų, jei Ūkio ministerija pagaliau iš esmės imtųsi bioenergetikos projektų.
„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas buvo priimtas dar praėjusių metų pavasarį, ministerija iki šiol nesugebėjo parengti „žaliosios“ elektros aukcionų tvarkos, be kurios didieji miestai negali pradėti biokogeneracinių jėgainių statybos ir toliau degina nuolat brangstančias gamtines dujas.
Planai suskaidyti šilumos ūkį rodo, kad galimai siekiama šilumos šaltinius atskirti nuo centralizuoto šildymo bendrovių, atiduoti jas į reikiamas rankas ir tik tuomet pradėti jų pertvarką“, – įtarimų neslėpė V. Lukoševičius.
Mokslininkas pastebėjo, kad atsikratyti rusiškų dujų monopolio galima paleidus į darbą biokogeneracines elektrines, bet didmiesčiuose joms reikalingos milijoninės investicijos. Mažiems miestams paprasčiau. Pavyzdžiui, Radviliškio gyventojai iš visų Lietuvos miestų mažiausiai moka už šilumą, kurią tiekia šakomis ir skiedromis kūrenama bioelektrinė.
Reikia milžiniškų investicijų
Tačiau Vilniuje ar Kaune įrengti biokuro jėgaines, gaminančias pakankamai energijos, reikėtų didelių investicijų, kurių dabartinėmis sąlygomis šilumos tiekėjai negali gauti.
Šilumos tiekėjų valdomas turtas nėra perkainuotas (jo vertė sąlyginai maža), todėl į šilumos savikainą įtraukiama labai mažos investicinės lėšos (amortizaciniai atskaitymai).
Dar vienas energetikos ekspertų argumentas prieš šilumos gamybos ir tiekimo išskaidymą: norėdami investuoti, šilumos tiekėjai priversti daug skolintis. Tam reikia turėti bankams užstatomo turto.
Jeigu šilumos šaltiniai bus kitų savininkų rankose, o senstančių vamzdynų amortizaciniai atskaitymai labai menki, tai tinklus valdanti bendrovė bus finansiškai nepajėgi atnaujinti vamzdynus, o tai - didelė šilumos tiekimo rizika.
„Kauno energijos“ generalinis direktorius Rimantas Bakas portalui lrytas.lt sakė, jog konkurencija šilumos tiekimo ūkyje yra sveikintinas reiškinys, jei konkuruojančių įmonių bus trys-keturios, bet atsiradus dešimčiai rinkos dalyvių, būtų netvarka.
Petrašiūnų gyventojai nerimauja
R. Bakas įvairius šilumos ūkio valdymo modelius lygino su transporto paslaugomis: „Galime patogiai ir brangiai važinėti taksi, galime pigiau, bet mažiau komfortiškai važiuoti mikroautobusu ir pagaliau pigiai, bet nelabai patogiai riedėti viešuoju transportu. Suskaidyti šilumos ūkį reiškia turėti daug brangių taksi“, – aiškino „Kauno energijos“ vadovas.
Plėtoti atsinaujinančią energetiką trukdo ne tik investicinių lėšų problema. Prie statomų biokuro jėgainių gyvenantys žmonės būgštauja, kad jie atsidurs padidintos taršos zonoje.
„Kauno energijos“ direktorius R. Bakas prisipažino praėjusią savaitę susitikęs su Kauno Petrašiūnų mikrorajono gyventojais, kurie priešinasi Petrašiūnų biokogeneracinės elektrinės veiklai.
„Gyventojai susirūpinę, kad prie jų namų padidės transporto srautai, į orą bus išmestas didelis kiekis kietųjų dalelių, nors tyrimai rodo, jog elektrinės zonoje oro taršos pavojaus nėra“, – kalbėjo R. Bakas.