Ketvirtadienį Lietuvos makroekonomikos apžvalgą pristatęs SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda dalį savo pranešimo skyrė atominės energetikos perspektyvoms ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei Rusijoje. Jis prisijungė prie choro didžiųjų šalies bankų ekonomistų, analitikų, patarėjų, kurie negali tylėti apie amžiaus projektą Lietuvoje.
G. Nausėda mano, kad nėra visiškai korektiška kritikuoti VAE verslo planą remiantis šiandieninėmis energijos išteklių kainomis, kai elektros energijos brangimą ateityje prognozuoja tiek Europos Sąjunga, tiek ją į Lietuvą eksportuojanti Rusija.
DNB banko partneriui, analitikui Rimantui Rudzkiui atrodo, kad tai didžiausia Lietuvos avantiūra ir tokia maža šalis nebus pajėgi įgyvendinti projekto.
„Swedbank“ vyriausiajam analitikui Nerijui Mačiuliui projekto analizė rodo, kad tai yra ekonomiškai pagrįstas projektas. Valstybė turi dėmesį sutelkti į produktyvius projektus, kurie yra svarbūs nacionaliniam saugumui ir kurie kurs vertę ateityje.
„Danske“ banko vyriausioji analitikė Violeta Klyvienė sako, kad ir kaip prieštaringai skambėtų, AE žvelgiant iš dabarties taško atrodo patikimas ir pigus variantas dėl savo ilgaamžiškumo.
SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda sako, kad Visagino atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimas galėtų ne tik garantuoti šalies energetikos saugumą ilgu laikotarpiu, bet ir paskatinti naujų darbo vietų kūrimą į jo statybą tiesiogiai įtrauktuose ir su pastaraisiais susijusiuose verslo sektoriuose.
„Lietuvos realybė yra tokia, kad 2011 m. išleista maždaug 1,7 mlrd. Lt dujoms elektros energijos gamybai ir pačiai elektros energijai importuoti. Taigi galimos Lietuvos investicijos į VAE dydis prilygsta 3,5–4 metų dujų ir elektros energijos importui“, – aiškino G. Nausėda.
Anot jo, Europos Sąjungoje per artimiausius 20 metų nebus ženklių pokyčių atsinaujinančios energetikos srityje, kuri pateikiama kaip atominės energetikos alternatyva. Problemų yra įvairių. Ji labai brangi, o saulės bei vėjo jėgainių plėtrai reikia labai didelių subsidijų.
Tačiau jau dabar Vakarų Europos šalys norėtų subsidijas mažinti, nes nėra pinigų. Be to, subsidijos stabdo plėtrą ir inovacijas, nes nėra poreikio sukurti efektyvesnes ir pigesnes technologijas.
„Atominės energetikos perspektyva neatrodo tokia jau beviltiška. Nors ir aktyviai remiama valstybės, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyba didins savo dalį pamažu. Santykinė atominės energetikos dalis 2020–2030 m. laikotarpiu net padidėtų, jeigu ne Vokietijos politinis sprendimas nutraukti atominių elektrinių eksploatavimą“, - sakė G. Nausėda.
Anot jo, Rusija planuojama atominės energijos dalį energetikos sistemoje padidinti iki 25 proc. 2030 m. ir 45-50 proc. 2050 m. Nors Vakarų Europa pervertina savo atominę perspektyvą, Rusija nekeičia savo strategijos iki 2030 m. padvigubinti savo atominės energijos gamybos pajėgumus.
Jis abejoja galimybėmis, jog ateityje energija pigs. Atvirkščiai – netgi Rusija, kuri yra pagrindinė energijos eksportuotoja į Lietuvą, privalės atnaujinti techniškai ir morališkai susidėvėjusį ūkį bei statyti daugiau elektrinių, nes ir pačioje šalyje elektros energijos poreikis išaugs. Investicijos reikš, kad „rusiškos“ elektros kaina didės.
„Tai ir yra aspektas į kurį reikia atsižvelgti vertinant energetikos perspektyvas Lietuvoje. Energijos kainos didės ne tik Vakarų Europoje, bet ir Rusijoje. Į tai reikėtų atsižvelgti vertinant atominės elektrinės perspektyvas Lietuvoje“, - sakė G. Nausėda.
DNB banko partneris, analitikas profesorius Rimantas Rudzkis: „Šitą projektą vertinu šiurkščiai. Avantiūra. Lietuvai 2015 metais reikės grąžinti didelę skolą, o tais metais ES parama bus smarkiai apkarpyta. 2015-aisiais dabartinis ES paramos ciklas bus pasibaigęs, o naujas dar neprasidėjęs.
Visi energetiniai projektai atskirai atrodo neblogai, bet kai žiūri į visumą tai ne šaliai su mūsų finansinėmis galimybėmis. Bandome sakyti politikams, bet kaip gali kalbėti, kai politikai užsikimšę ausis“, - DNB banko parengtame „Lietuvos ekonomikos perspektyvų“ leidinio pristatyme ekonomistas įvertino ambicingus Lietuvos projektus“.
Anot jo, politikai neranda 50 milijonų litų atlyginimams didinti, tačiau randa 5 milijardus atominei elektrinei.
R. Rudzkis prognozuoja, kad po penkerių - septynerių metų Lietuvai dujos kainuos gerokai pigiau nei dabar. Pasaulyje atrandama vis daugiau naujų dujų telkinių, be to plėtojamos naujausios skalūninių dujų išgavimo technologijos.
„Dujų kaina JAV, kur šios technologijos labiausiai pažengusios, yra 5 – 6 kartus mažesnės nei Lietuvai.
Taip negali ilgai tęstis. Net Kinija svarsto tapti dujų eksportuotoja. Lietuvos elektrinė pasistatė modernų bloką, kuris gali gaminti elektrą pigiau nei atominė elektrinė, o jeigu dujos bus dar pigesnės, tai nauda bus akivaizdi“, - sakė R. Rudzkis.
„Danske“ banko vyriasniajai analitikei Baltijos šalims Violetai Klyvienei diskusija dėl atominės energetikos tampa vis labiau panaši į įvairių lobistinių interesų susidūrimą, kai atskiros suinteresuotos grupės tampo antklodę į savo pusę ir sąmoningai akcentuoja tik sau palankių alternatyvų pliusus.
Kompetentingas žurnalas „The Economist“, minėdamas Japonijos Fukušimos elektrinės tragedijos metines, AE buvo paskyręs didžiąją dalį savo numerio. Vienas iš didžiulio susidomėjimo sulaukusios diskusijos dalyvių yra pateikęs visai realias ateities energetinio pasaulio raidos galimybes.
Pirmoji – atsinaujinanti energetika vystoma, tačiau bazinę generaciją teikia atominė energetika, o ne iškastiniai energijos šaltiniai.
Šio scenarijaus pasekmė – anglies dvideginio tarša, tikėtina, mažės sparčiai. Antroji – atsinaujinanti energetika vystoma kaip ir pirmuoju atveju, tačiau dėl neigiamo požiūrio į AE iškastiniai energetiniai šaltiniai tampa pagrindiniais bazinės elektros energijos gamybos šaltiniais.
Ir tik apie 2020 m. atsiranda naujos atsinaujinančios energetikos technologijos, kurios leidžia atsisakyti „nešvarios“ iškastinių energijos išteklių pagrįstos energetikos. Pagal antrąją prielaidą neigiamas CO2 poveikis aplinkai mažės palaipsniui.
Trečiasis scenarijus – dėl įvairių priežasčių atsinaujinančių energijos šaltinių perversmas įvyksta po 2030 m. ir pagrindinį vaidmenį vaidina iškastinis kuras. Tuomet tai gali lemti ypatingai neigiamus klimato pokyčius ir visuotiną augimo nuostolį.
Žvelgiant į šiuos visai realius scenarijus, akivaizdu, kad ES, o ir likęs civilizuotas pasaulis dės visas pastangas stengiantis mažinti klimato kaitai žalingų technologijų vystymą. Už „nešvarių“ išteklių naudojimą teks susimokėti, tad, vargu, ar galima prognozuoti jos pigimą net ir įvykus „skalūnų“ revoliucijai.
„Žalioji“ alternatyva toli gražu nėra pasiekusi savo efektyvumo piko ir visai neaišku, kada, ir ar tikrai jį pasieks.
Kad ir kaip prieštaringai skambėtų, AE žvelgiant iš dabarties taško atrodo patikimas ir pigus variantas dėl savo ilgaamžiškumo. Taigi, susiduriame su dilema, kas geriau – „žvirblis rankoje ar briedis girioje“? Tad ar tikrai avantiūristais reikia vadinti tuos, kurie pasirenka pirmąjį variantą?
Anot „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio, Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas viešoje erdvėje dažniausiai kritikuojamas dėl nepakankamos informacijos kiekio, neatliktos kaštų-naudos analizės, įvairių pavojų, susijusių su jo įgyvendinimu, bei per didelės finansinės naštos valstybei. Kiek pagrįsta ši kritika?
Labiausiai stebina kritika dėl nepakankamos informacijos – informacija apie atominės elektrinės projektą ir jo pagrįstumo vertinimą pateikiama VAE, Energetikos ir Ūkio ministerijų, Vyriausybės interneto puslapiuose. Viešai prieinamas 206 puslapių projekto verslo planas, koncesijos sutartis, Ūkio ministerijos ir nepriklausomų ekspertų atliktas projekto pagrįstumo vertinimas, 9 puslapių Europos Komisijos išvada, teigianti, kad projektas ne tik atitinka Europos energetikos politikos tikslus.
Tiesą sakant, informacijos kiekis yra milžiniškas ir visam jam įsisavinti reikia ne tik daug laiko, bet ir kompetencijų. Tvirtinti, kad informacijos apie projektą pateikiama nepakankamai, gali tik cinikai, nesivarginantys šios informacijos ieškoti.
Keistai atrodo ir tai, kad teigiantys, jog informacijos labai trūksta, taip pat ragina šiuo klausimu rengti referendumą – ar tai nėra noras sprendimo priėmimą perduoti neturintiems pakankamai informacijos?
Rinkos analitikų prognozėmis Europos elektros energijos rinkos kaina 2020 metais svyruos nuo 18,7 iki 24,3 cento už kWh. Prie nepalankių aplinkybių (užtrukusio projekto įgyvendinimo, išaugusių statybos sąnaudų, padidėjusių kapitalo kaštų) gamybos kaina gali šiek tiek viršyti rinkos elektros kainą – tai yra reali projekto rizika.
Tačiau labiausiai tikėtino scenarijaus kaštų-naudos analizė rodo, kad tai yra ekonomiškai pagrįstas projektas.
Projekto finansinė našta Lietuvai yra didelė – 8 milijardai litų valstybės biudžete nesimėto. Tačiau šios investicijos išsidėstys per maždaug aštuonerius metus ir tik 40 proc. jų bus valstybės nuosavos lėšos – likusi dalis bus pasiskolinta.
Taigi per metus iš valstybės biudžeto vidutiniškai tektų skirti apie 350 milijonų litų. Palyginti, vien šiemet kartu su ES lėšomis iš valstybės biudžeto investicijoms bus skirta 4,3 milijardo litų. Per didelė finansinė našta yra ne investuoti į energetinę nepriklausomybę, o sėdėti sudėjus rankas.
Taip, VAE projekto įgyvendinimas reikš, kad valstybės išlaidos kitose srityse turės sumažėti. Tačiau Lietuvos patirtis rodo, kad daugumoje sričių valstybės investicijos buvo neefektyvios ir neproduktyvios, neretai nukreipiamos ten, kur ir be jų galėjo laisvai reikštis privatus kapitalas. Valstybė turi dėmesį sutelkti į produktyvius projektus, kurie yra svarbūs nacionaliniam saugumui ir kurie kurs vertę ateityje.