Tačiau atominės energetikos jau atsisakė kai kurios Europos Sąjungos šalys.
Gal ir Lietuvai būtų geriau pasukti šiuo keliu? Apie tai – pokalbis su
Merilendo universiteto profesoriumi Kaziu Almenu, 40 metų dirbusiu branduolinės inžinerijos srityje.
- Ar Lietuvai iš tiesų būtinai reikia statyti atominę elektrinę?
- Pirmiausia Lietuvai reikia būti kiek įmanoma mažiau priklausomai nuo
energetikos šaltinių monopolisto iš Rytų. Šiuo požiūriu atominė
elektrinė mums labai praverstų ateityje.
Visagino elektrinė mums jau padėjo. Kai Maskvas 1990 metais
nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą mėgino uždusinti ekonomine blokada,
negalėjo nutraukti ir elektros tiekimo, nes mūsų šalies teritorijoje
buvusi branduolinė jėgainė buvo labai svarbi visos Sovietų Sąjungos
energetikos sistemos grandis.
- Skelbiama, kad Visagino atominės elektrinės statyba kainuos 17-19 mlrd. litų. Šio projekto kritikai teigia, kad reali kaina dar gerokai išaugs. Gal Lietuvai tai paprasčiausiai per brangu ir ekonominiu požiūriu žalinga?
- Apie tai negaliu kalbėti. Esu fizikas, o ne ekonomistas.
Žinoma, elektrinės statybos kaina gali išaugti, ypač, jei ji visokiais
būdais bus stabdoma. Kadaise man teko dalyvauti kuriant jėgainę
Misisipės valstijoje. Jos kaina padidėjo kone trigubai, nes beveik
tiek ilgiau truko statyba dėl žmonių baimių - planuota elektrinę
pastatyti per 5 metus, o prireikė 15 metų.
Mat JAV - turtinga šalis ir žmonės čia gali sau leisti bijoti. Kišasi
politikai, įsivelia teismai, prasideda bylinėjimasis, statyba stabdoma,
o kaina kyla.
- Gal būtų racionaliau ir saugiau Lietuvai plėtoti ne atominę, o vadinamąją žaliąją energetiką?
- Teiginį „saugiau“ čia iš viso reikėtų pamiršti. Visiškas mitas, kad
branduolinė energetika nesaugi. Bet į žaliąją energetiką tikrai verta
investuoti. Ši energijos rūšis turi daug privalumų.
Vis dėlto yra ir vienas rimtas trūkumas - žaliosios energijos gamyba
nėra nuolatinė, nes vėjas nepučia visą laiką, o saulė šviečia tik dieną.
Todėl būtinai reikalinga ir bazinis energijos tiekėjas, kuris ją gamintų
nuolat ir galėtų išlyginti kitų elektros šaltinių svyravimus.
Be šio energetinio pamato negalėtume naudotis žaliąja energija. Juk
elektrą namie galėtume įsijungti tik tuomet, kai šviečia saulė ar pučia
vėjas.
Todėl iš viso netikslinga žaliąją energetiką laikyti alternatyva
branduolinei energetikai. Tai visiškai dirbtinis supriešinimas. Galima
rinktis tik tarp atominių jėgainių ir dujomis ar anglimi kūrenamų
elektrinių.
- Vis dėlto pasaulis neskuba plėtoti branduolinės energetikos. Gal žmonijos ateitis - visai jos atsisakyti ir teisingu keliu eina tos šalys, kurios tai ir daro?
- Žmonija nuo branduolinės energetikos niekur nepabėgs, nes tai
pirmapradės energijos rūšis.
Vienas garsus teologas rašė, kad Dievas labai mylėjo branduolinę
energiją ir sukūrė jos tiesiog neįsivaizduojamai daug. Viso kosmoso,
įskaitant ir mūsų saulę, energijos šaltinis - atomo branduolio sudėties
persitvarkymas. Kitokios energijos dalis Visatoje absoliučiai menka.
Tiesa, mūsų planetoje Žemėje yra palyginti nemažai angliavandenių. Tai
anglis, dujos, nafta. Šie gamtos turtai - per milijonus metų sukauptos
tos pačios pirmapradės branduolinės energijos, kurią spinduliuoja saulė,
akumuliatoriai. Tačiau šie ištekliai nėra neriboti, žmonija juos
sparčiai eikvoja.
Todėl moksliniu požiūriu visiškai akivaizdu, kad žmonijai nėra kitos
išeities kaip naudoti branduolinę energiją, ji neišvengiama būtinybė,
antraip, mūsų civilizacija ateityje negalės egzistuoti.
- Tuomet kodėl nemažai šalių, užuot plėtojusios branduolinę energetiką, jos atsisako?
- Tai laikinas turtingų šalių pasirinkimas. Tarkime, vokietis už
elektrą turbūt nesumoka daugiau nei 3 proc. savo pajamų. Todėl jo
negąsdina, kad uždarius atomines jėgaines, reikės mokėti jau,
pavyzdžiui, 3,5 proc. uždarbio.
Nusveria virtuvėje per radiją kažką apie radiaciją nugirdusios žmonos
aimanos, kad kai tos atominės elektrinės sprogs, tai viskam bus galas.
- Argi branduolinės energetikos baimės visiškai nepagrįstos?
- Leisti sau daug ko bijoti - prabanga, kuri įkandama tik turtingųjų
šalių žmonėms.
Faktais, o ne kieno nors subjektyvia nuomone remiantis, akivaizdu, kad
branduolinė energetika netgi saugesnė nei bet kuris kitas energijos
gamybos būdas.
Tai ne mitas. Prabėgo pusė amžiaus, kai branduolinė energija naudojama
taikiems tikslams, veikia šimtai reaktorių. Per visą jų eksploatavimo
laiką dėl katastrofų branduolinėse jėgainėse žuvo apie 60 žmonių. Tuo
tarpu anglimi kūrenamose elektrinėse žuvo 18 tūkst. žmonių, mazutu -
16,5 tūkst., o hidroelektrinėse - beveik 30 tūkst. žmonių.
Keista, kad apie šias aukas beveik nieko nežinoma, o radiacijos žala
paversta baubu. Nors radiacija nepalyginti didesniam skaičiui žmonių
pailgino gyvenimą nei sutrumpino. Nepamirškime spindulinės terapijos,
kuri jau turbūt milijonams žmonių padėjo išgyventi ilgiau.
- Tačiau žiniasklaidoje minimi visai kiti skaičiai - kalbama, kad vien per Černobylio elektrinės avariją nuo radiacijos galėjo žūti ne vienas tūkstantis žmonių.
- Galima kalbėti ir apie milijonus. Šnekėti nesąmones, fantazuoti
niekaip neuždrausi. Sakau ne savo nuomonę, o kalbu faktais,
patvirtintais tarptautinių organizacijų. Tik Černobylyje ir buvo ne
plepalais, o moksliniais įrodymais grindžiamų radiacijos aukų. Per
Fukušimos avariją dėl spinduliuotės nežuvo nė vienas žmogus.
Eksploatuojant elektrines, radiacija kontroliuojama taip gerai, kad
grėsmės faktiškai pašalinamos. Net vėjo malūnai pavojingesni nei
atominės jėgainės, nes nuo jų žmonės įsigudrina nukristi ir užsimušti.
Žinoma, didelė radiacija kelia pavojų, bet ir verdančio vandens katilas,
jei į jį įkris žmogus, mirtinai pavojingas.
- Turbūt nepasitikėjimą branduoline energetika labai sustiprino Černobylio elektrinės katastrofa?
- Be abejo, tai paskatino baimes, bet jos buvo juntamos jau gerokai
anksčiau. Politikų pastangomis Austrija ir Italija branduolinės
energetikos atsisakė dar prieš Černobylį.
Branduolinės energetikos baimę sukėlė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje
amerikiečių numestos atominės bombos ant Hirosimos ir Nagasakio. Bombos
neturi nieko bendra neturi su branduoliniais reaktoriais, bet
pamėgink tai išaiškinti namų šeimininkei, skutančiai bulves Milane.
- Bet ar Lietuvos pasirinktas verdančio vandens technologiją naudojantis „Hitachi“ reaktorius nėra jau techniškai pasenęs, kaip tvirtina sutarties su šia japonų bendrove kritikai?
- Čia absoliutus mitas. Apie tai galėčiau perskaityti visą paskaitą.
Daugiausia bėdų pridaręs Černobylio reaktorius buvo grafito tipo. Dabar
apie 98 proc. reaktorių naudoja karštą vandenį - juo vėsinama aktyvioji
zona.
Reaktoriai skiriasi tuo, kad vienu atveju vanduo tiesiogiai verda
aktyviojoje zonoje, kitu atveju naudojamas slėgtas vanduo. Abiejų tipų
reaktoriai veikia puikiai, jie visiškai saugūs. „Hitachi“ Lietuvai
siūlo tiesiogiai verdantį vandenį naudojantį reaktorių. Man ši
technologija netgi labiau patinka, nes ji kompaktiškesnė.
- Branduolinės energetikos šalys susiduria ir su sunkiai sprendžiama branduolinių atliekų problema. Ar vien dėl to nevertėtų skubėti statyti atominių elektrinių?
- Dabar branduolinės jėgainės sunaudoja ne daugiau kaip 2,5 proc.
branduolinio kuro. Visą kitą jo dalį reikia sandėliuoti. Žinoma, tenka
uraną gerai izoliuoti, nes jis radioktyvus.
Bet tai nėra labai sudėtinga problema, nes šis kuras užima palyginti
nedaug vietos. Lietuvai per akis pakaktų maždaug futbolo aikštės dydžio
saugyklos. Juk branduolinis kuras apie 2 mln. kartų našesnis nei
anglis.
Jei ją deginančioms elektrinėms reikia keliolikos traukinių vagonų
sąstatų kuro, tokiam pačiam kiekiui energijos pagaminti pakanka vieno
sunkvežimio urano.
Turėkime galvoje, kad saugyklose sandėliuojamas panaudotas branduolinis
kuras yra didžiulis ateities rezervas, nes jį vėl bus galima naudoti.
Technologiškai jau dabar tai būtų galima daryti, naudojimo metodai
išrasti, tik jie dar praktiškai netaikomi, nes kol kas nėra ekonominio
poreikio.