Pirmąjį raundą prieš „Kauno grūdų“ (KG) savininką V. Matijošaitis laimėjo. „Vičiūnų” grupė iš viso išpirko 54 proc. bankrutuojančio Vievio paukštyno kreditorinių reikalavimų. Nors „Kauno grūdai“ (KG) didžiausiam kreditoriui „Swedbank“ pervedė 23 mln. litų, bankas pasirinko “Vičiūnus“.
Pjauna vištas, išsiveš techniką
V. Matijošaitis paukštyną gaus, bet vištų ten liks gerokai mažiau. KG, iki šiol valdžiusiai paukštyną, priklauso apie 700 tūkst. iš 800 tūkst. ten laikomų sparnuočių. Vievio paukštynas jas tik prižiūrėjo pagal sutartį. T. Barštys patvirtino, kad vištos gabenamos į kitus KG objektus, senesnės dedeklės pjaunamos.
Bet masinis vištų nukirsdinimas nereiškia, kad parduotuvėse atpigs vištiena. Kaip paaškino T. Barštys, nukaršusios dedeklės tinka tik sultiniams.
KG iš Vievio paukštyno išsiveš ir jai priklausančią techniką. Interviu portalui lrytas.lt žinomas Kauno milijonierius sakė, kad laimė Vievio paukštyną praradusiam KG bankrotas negresia. Konkurentų mušti neketina
– Kaip apskritai susidarė bankroto situacija Vievio paukštyno įmonėje?
– Vienos įmonės bankrutuoja, kitos – ne. Normali verslo situacija. Vievio paukštyno valdyba paprašė mūsų padėti, gelbėti įmonę. Padėjome, o štai kas išėjo...
– Praėjusiais metais jus užsipuolė Ūkio banko investicinės grupės prezidentas V. Romanovas, apšaukė veidmainiu, viešai įžeidinėjo. Dabar teko susidaužti kaktomis su V. Matijošaičiu. O juk dar palyginti neseniai jus tekdavo matyti viešbučio „Kaunas“ kavinėje, kur iš tiesų sprendžiami miesto reikalai, draugiškai besišnekučiuojančius. Kas atsitiko, kodėl kolegos verslininkai pastaruoju metu jums lipa ant kulnų?
– Matyt, įprastas lietuviško pavydas juos kankina. Atseit, jeigu Barščiui sekasi, tai yra blogai, kaip čia jam pakenkus? Tegul ima V. Matijošaitis paukštyną, jei galvoja, kad didelį grobį gaus. Bet aš tikiu sena patarle: kur du pešasi, trečias laimi. Šiuo atveju, matyt, laimės kreditoriai, skandinavų bankas.
– Kaip Kauno miesto tarybos nariui su V. Matijošaičiu tenka dažnai prasilenkti savivaldybėje. Ar jums, kaip sportiško būdo vyrui, nekyla pagunda stuktelėti konkurentui?
– Ne, aš nepiktas žmogus. Mandagiai pasisveikinu, pasakau „laba diena“.
– Kaip vertinate V. Matijošaičio elgesį: ar tai normali verslo konkurencija?
– Būtų taip, bet ne visai. Kai kuriuos dalykus vertinu negatyviai. Verslo etikos požiūriu V. Matijošaitis pasielgė ne itin garbingai.
– Ar įmonė patyrė didelių nuostolių, netekusi Vievio paukštyno kiaušinių?
– Uodo įkandimas, ne daugiau. KG apyvarta 1,5 mlrd. litų. Vievio paukštyno buvo 50 mln. litų, taigi netekome tik apie 5 proc. apyvartos. Pagrindiniai mūsų gaminiai – miltai, pašarai, trąšos.
– Per dvidešimt savo gyvenimo metų sukūrėte didelės apimties verslą. Nemažai turtingų žmonių Lietuvoje parduoda verslą, pasideda pinigus į Šveicarijos bankus ir gyvena be rūpesčių. Ar jums nekilo tokia pagunda?
– Lindo prie manęs visokie skandinavai, kinai, siūlė parduoti verslą. Bet aš – prieš. Reikia saugoti lietuvišką kapitalą.
Kas gi bus, jei viską perims kurie nors skandinavų bankai? Jiems nerūpi mūsų socialinės šventės, rėmimai. KG jau seniai išdalija daug labdaros, remia menininkus, sportininkus.
– Gal paliksite verslą savo sūnui Tautvydui, jam – jau 26 metai?
– Tikrai taip norėčiau. Laimė, kad turiu sūnų, įmonė neliks be vyriškų savininko rankų. Tautvydas baigė mokslus, jau dirba mūsų bendrovėje, kuria metinius verslo planus.
– Ar taip lengvai pasitrauksite, užleisite kelią konkurentams?
– Ne, aš įpratęs kovoti! Neišsigandau kažkada banditų, kurie mane spaudė prie sienos. Tai buvo verslo pradžioje. Dalyvausiu Vievio paukštyno varžytinėse, lengvai nepasiduosiu.
Akistatos su „daktarais“
Kalbėdamas apie jam banditų darytą spaudimą T. Barštys palietė jautrią temą. Praėjusio amžiaus pabaigoje, „laukinio kapitalizmo“ laikais jis, kaip ir daugelis tais laikais sėkmingai startavusių verslininkų, neišvengė „daktarų“ ir kitų Kauno ekonomiką faktiškai valdžiusių gaujų dėmesio.
Kauno šešėlinio pasaulio užkulisiuose T. Barštys net turėjo pravardę – Kombikormas.
Dalies visuomenės akyse T. Barštys atrodė susijęs su Kauno šešėlinio pasaulio lyderiais, nes su jais tekdavo pabendrauti. Tačiau jis nė karto nebuvo teistas, tik sovietiniais laikais įkliuvo Baltarusijoje pardavinėjantis automobilių padangas. Laisva prekyba anuomet buvo draudžiama, laikoma spekuliacija. Bet nuo bausmės išsisuko, nes anuomet sovietinių milicininkų atlyginimai nebuvo dideli, kaip ir mūsų policininkų šiais laikais.
T. Barščio santykius su Vilijampolės „auksiniais berniukais“, kokie jie buvo, gaubia praeities migla. Dabar aišku viena: „daktarai“ sėdi už grotų, o T. Barštys – vienos didžiausių Lietuvos verslo imperijos soste.
