Angela Merkel – pastabus žmogus. Kartą ji prasitarė jau prieš viršūnių susitikimus žinanti, kokia bus jų nuotaika. Jeigu kolegos žaismingai svaidosi oro bučiniais – gera. Bet jeigu bučiuoja atokiau – nekokia.
Per Europos Sąjungos vadovų susitikimą Briuselyje praėjusį savaitgalį Vokietijos kanclerę bučiavo du praradę viltį politikai. Kaip teigia kai kurie apžvalgininkai – šantažuotojai.
Sakoma, kad Italijos vyriausybės vadovas Mario Monti ir Ispanijos premjeras Mariano Rajoy yra A. Merkel kopijos – technokratai, pasisakantys už kietą taupymo politiką.
Tačiau Italija ir Ispanija, besibaiminančios dėl griūvančių savo bankų ir dėl palūkanų, kurias abiem šalims tenka mokėti už paskolas, netikėtai blokavo jau pirmąjį darbotvarkės punktą.
Kadangi jame turėjo būti kalbama apie tiek Romai, tiek Madridui svarbią augimo programą, abu premjerai reikalavo tartis dėl sprendimų čia ir dabar.
Per nuolaidas – į pergalę
Debatai vyko ištisas 15 valandų, kol kažkurią akimirką A. Merkel nusileido – bet tik iš dalies.
Mat kitus darbotvarkės punktus Vokietijos lyderė buvo jau seniai laimėjusi.
Vadinamasis augimo paketas Vokietijai kainuos tik tiek, kiek kainavo rašalas jį išlieti ant popieriaus.
Tad 5 valandą ryto vykusioje spaudos konferencijoje A. Merkel netgi atrodė patenkinta: „Manau, kad mes suradome gerą kompromisą.”
Nedidelė nuolaida – didelė pergalė. Tokių naktų per pastaruosius ketverius metus A. Merkel gyvenime buvo daug.
Italija ir Ispanija gavo šviežio oro gurkšnį – lyg kažkas į pragaro labirintą būtų įleidęs vėjo gūsį. Bet kas iš tiesų nugalėjo?
Puikia iškalba nepasižymi
Europa jau beveik pamiršo tuos laikus, kai viso žemyno likimas priklausė nuo vieno žmogaus.
Todėl ypač įdomu, kad 19-ajame ES susitikime krizės laikotarpiu visi laukė, kol A.Merkel pasakys „taip” ar „ne”.
Dabar jau nenuostabu, kad vis daugiau apžvalgininkų stengiasi suprasti, kas tas žmogus. Kaip veikia politikė A.Merkel?
Surašyta daug portretų, kuriuose pasakojama, kaip rekordiškai greitai ši fizikė tapo Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pirmininke, po to – ir premjere. Bet tuomet A.Merkel spalvos išblanksta.
Aišku tik viena. Jos kalbas – tą politikų skiriamąjį ženklą – retai kas prisimena.
Ne tik kasdien, bet net per rinkimų kovas A. Merkel išlaiko atstumą.
Kaip teigia įtakingas savaitraštis „Spiegel”, kanclerė kalba apie žmones „rūpestingai, bet lyg apie kokius jai nepažįstamus svetimkūnius”.
Antra vertus, nedideliame rate A. Merkel dažnai apima neįtikėtinai gera nuotaika.
Sakoma, kad ji nepaprastai šauniai mėgdžioja užsienio valstybių vadovus.
Krizė užklupo netikėtai
Nuo 2008 metų rudens, kai žlugus JAV bankui „Lehman Brothers” pasaulinė finansų sistema pradėjo svyruoti, kanclerė gyvena apimta ypatingos būsenos.
Tuo metu A. Merkel jau trejus metus ėjo vyriausybės vadovo pareigas ir sėkmingai tvarkė Vokietijos reikalus.
Nors su ja pykosi didžiojoje koalicijoje kartu su KDS valdę socialdemokratai, o šiek tiek nervų kainavo ir ginčai vidaus politikoje, visa tai buvo niekai.
Prieš pat „Lehman Brothers” žlugimą kanclerė net ėmėsi švietimo politikos – esą A. Merkel pritrūko sričių pasireikšti.
Tačiau finansų krizės įkarštyje tai jau buvo nebesvarbu. Kai staiga ėmė svyruoti solidžiausių pasaulio bankų pamatai, A. Merkel buvo užklupta netikėtai. Kas vyksta? Kaip reaguoti?
Vokiečiai patikėjo A. Merkel
Iš pradžių Vokietijos lyderė, rodos, prarado orientaciją – ji nerado žodžių padėčiai įvardinti.
Skirtingai nei A. Merkel kolegos vyriausybėje. Finansų ministras Peeras Steinbruckas iškart prabilo apie „besilydantį finansų sistemos branduolį”, parlamento vadovas Norbertas Rottgenas iš tribūnos finansų rinkas pavadino „viešo vartojimo sektoriumi”.
Tačiau pačiai A. Merkel epitetų pristigo.
Ji nesakė nieko, kol neperprato situacijos. Kanclerė tiesiog patikino vokiečius, kad jų santaupoms pavojus negresia.
Toks kreipimasis tikriausiai buvo vienintelis pastaraisiais metais, nepagrįstas jokiais skaičiais, bet efektyviausias – vokiečiai patikėjo A. Merkel.
Gelbėja, bet ragina taupyti
Tokia situacija šiais metais vėl kartojasi. Ir Vokietijoje, ir užsienyje A. Merkel sutartinai vadinama Geležine kanclere.
2008 metais JAV ir Jungtinė Karalystė didžiuliais finansų paketais bandė gelbėti savo ekonomiką ir vis ragino Vokietiją daryti tą patį.
Raginimų traukti už ausų visus skęstančiuosius Berlyne irgi netrūko, tačiau A. Merkel nepasidavė vis didėjančiam spaudimui.
„Beprasmėse varžybose dėl milijardų mes nedalyvausime”, – atrėžė A. Merkel savo kolegai partijoje Jürgenui Ruttgersui, kuris vis ragino spręsti krizę pinigais.
Tačiau po trijų savaičių A. Merkel nusileido, palaiminusi 50 mlrd. eurų vertės infrastruktūros atnaujinimo programą.
Tiesa, kaip atsvarą paramos programai didžioji koalicija prisakė taupyti.
O apie taupymą A. Merkel jau kalbėjo daug – tarsi pagauta įkvėpimo.
„Norime išgyventi krizę tapę stipresni negu buvome prieš ją”, – ėmė tvirtinti kanclerė ir vieną po kitos įspėjo Europos šalis, besiskolinančias daugiau negu Vokietija.
Priešus įveikia apkabindama
Kai šiemet buvo panašiai – tik oficialiai – nusileista italams ir ispanams, analitikai nebeabejojo: visas krizes A.Merkel įveikia pagal tokį patį scenarijų.
Ji ilgai lūkuriuoja, kol perpranta situaciją ir kol kiti ima laukti jos sprendimo. O tuomet pateikia gelbėjimo ir kartu taupymo planą.
Politologai lygina kanclerę su kate, kuri ilgai laukia, kol pagaliau puola.
A. Merkel beveik visuomet yra daugumos pusėje, nekreipia dėmesio į partijos ir net savo pačios poziciją ir gali bet kada pakeisti nuomonę.
„Gelbėti” ir „taupyti” – šie žodžiai dar ilgai bus tapatinami su Vokietijos kanclere.
Kaip ir kovos menas, kuriuo ji įveikia savo priešininkus.
„Ji – miela mergaitė, bet kai nusisuksi, ji įspirs tau į užpakalį”, – ne itin pagarbiai apie kanclerę neseniai atsiliepė vienas buvęs jo kolega KDS.
Ką reiškia vien tai, kad A. Merkel išsilaiko kanclerio poste beveik nebeturėdama partnerių – tiktai grupelę ištikimų palydovų. Juk koalicijos partnerės – Krikščionių socialinė sąjunga ir Laisvųjų demokratų partija – žodžio sprendžiant svarbiausius klausimus neturi.
Be to, nors įtampa turėtų būti didžiulė, kanclerė nervinasi retai. Ir tikrai ne dėl politikos.
Žurnalistai iki šiol pasakoja, kad per Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimą Meksikoje A.Merkel susierzinusi paprašė sugauti musę, vis zirzusią aplinkui derybų stalą.
Namuose pasitiko kritikos banga
Per praėjusio savaitgalio dviejų dienų derybų maratoną Briuselyje ES lyderiai susitarė puoselėti dar glaudesnius šalių narių ekonominius ryšius ir saugoti eurą nuo naujų krizių.
O kad ekonominė sąjunga būtų tvirtesnė, Europos galvos pasižadėjo dar labiau sutelkti biudžeto priežiūrą.
Briuselyje, regis, džiaugėsi visi. Bet sakyti, kad ES lyderiai vien sutartinai linksėjo, negalima.
Prancūzijos prezidentas François Hollande’as ir toliau aiškino, kad siekiant didesnės integracijos derėtų sujungti euro zonos narių skolas. Tačiau tokiai idėjai nepritarė Vokietijos kanclerė A. Merkel.
Derybos buvo ilgos ir dramatiškos, bet Berlynas galiausiai nusileido. Sutarta leisti euro zonos finansinės pagalbos fondui rekapitalizuoti sunkumus išgyvenančius bankus, aplenkiant formalumus šalių vyriausybėse.
ES lyderiai taip pat sutiko pakloti maždaug 120 mlrd. eurų problemų turinčių šalių ekonomikos augimui skatinti, be to, iki metų pabaigos įsteigti visą Europą apimančią bankininkystės priežiūros administraciją.
Analitikai iškart konstatavo, kad A. Merkel buvo priversta padaryti nuolaidų Ispanijai ir Italijai – giliausiai į skolų krizę įklimpusioms euro zonos narėms.
Šalies dienraščiai mirgėte mirgėjo antraštėmis „A. Merkel buksuoja” ir „A. Merkel pralaimėjimas”.
Bet pati Vokietijos kanclerė tikino, kad augimą skatinančių priemonių norėjusių ir jas užsitikrinusių euro zonos šalių pergalė tikrai nelygi Berlyno pralaimėjimui.
„Euro zonos narės ir toliau bus įpareigotos griežtai laikytis Europos Komisijos rekomendacijų, kaip išgydyti savo ekonomiką”, – pažymėjo A. Merkel.