„Jei net po tokios didelės kredito įstaigos, kaip „Snoras“, žlugimo indėliai buvo saugūs ir jų žmonės net daugiau nešė, tai neturėtume teigti, kad kyla realių grėsmių dėl palyginti nedidelės kredito unijos problemų“, - sakė SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.
Visos kredito unijos kartu yra labai nedidelė Lietuvos finansų sistemos dalis. Tiesa, ji itin greitai auga.
Nacionalinė kredito unija, kurios valdymą ketvirtadienį perėmė Lietuvos banko paskirtas administratorius, o buvusius vadovus sulaikė teisėsauga, yra viena iš didesnių unijų.
„Nepaisant sparčios plėtros, kredito unijos, palyginti su bankais, yra gana nereikšmingos. Sistemą formuoja ir dar ilgus dešimtmečius formuos bankai, visų pirma, užsienio bankų filialai“, - sakė G. Nausėda.
Unijos paprastai išduoda paskolas tiems verslininkams, kurių bankai nekredituoja arba kuriuos itin ilgai vertintų. Unijų paskolų palūkanos didesnės, nei galima gauti iš bankų.
„Unijų veikla yra nukreipta į nišas, kurių bankai nepasiekia ar kur jie nemato priežasčių dirbti. Unijos ten dirba ilgai. Nedrįsčiau teigti, kad dėl vienos unijos problemų elgsena turėtų reikšmingai pasikeisti. Ar kad vienos unijos uždarymas lemtų visos sistemos bėdas. Bet tai gali būti nebloga pamoka kitiems rinkos dalyviams, ko reikia vengti“, - nurodė G. Nausėda.
Lietuvos banko duomenimis, šių metų pradžioje 74 veikusios unijos kartu turėjo 1,6 mlrd. litų turto, tai tesudarė 1,7 proc. visos Lietuvos finansų sistemos.
Kredito unijos yra nykštukai, palyginti su bankais. Pats mažiausias šalies bankas, Medicinos bankas, turi 861 mln. litų turto, o tai tik perpus mažiau, nei visų kredito unijų kartu sudėjus.
Visų bankų bendras turtas prieš metus, jau bankrutavus „Snorui“, buvo 79 mlrd. litų.
Kita vertus, unijos kyla kaip ant mielių. Per 2011 metus kredito unijų turtas ūgtelėjo ketvirtadaliu. Maždaug tiek unijose padaugėjo ir indėlių, ir paskolų.
Rinkoje pastebima, kad unijos laimėjo iš „Snoro“ bankroto. Mat įsitikinus, jog valstybė indėlius iki 345 tūkst. litų operatyviai kompensuoja, mažiau baiminamasi juos patikėti nedidelėms finansų institucijoms, o žmonės noriau susivilioja didelėmis palūkanomis. Pavyzdžiui, Nacionalinėje kredito unijoje terminuotojo metų trukmės indėlio palūkanos siekė 4,6 proc.
G. Nausėdos nuomone, ryškėjančios Nacionalinės kredito unijos veiklos detalės gali būti „įspėjimo skambutis“, kad kredito unijas reikėtų prižiūrėti griežčiau.
„Kartais nelabai suprantama, kodėl bankams yra vieni priežiūros reikalavimai, o unijoms – kiti. Matyt, artimiausioje ateityje bus judama link taisyklių unifikavimo“, - sakė jis.
Lietuvos finansų analitikų asociacijos valdybos narė Daiva Rakauskaitė irgi akcentavo, kad kredito unijoms iki šiol buvo leidžiama veikti gerokai laisviau, nei bankams.
„Lietuvos bankas ėmėsi peržiūrėti kredito unijų veiklą. Šiek tiek per laisvai jos elgėsi su indėlininkų pinigais. Nebuvo tinkamos atskaitomybės, kuri turi būti, atsižvelgiant į finansų rinkų veiklos taisykles.
Kaip veikia kredito unijos? Jos surenka indėlius ir išduoda paskolas. Gali būti, kad tos paskolos, kurios išduodamos, yra pernelyg rizikingos. Pinigai negrįžta ir galimybės atsiskaityti su indėlininkais ženkliai pablogėja.
Jeigu žmonės priima sprendimus, kurie nėra teisingi, tai bet kuriuo atveju, pirmiausia galvojama apie su žinių trūkumą, profesionalumo stoką, nes jie nesuvokia rizikos. Po to kyla klausimas, kodėl taip daroma – ar yra kriminalinis šešėlis, ar tiesiog neišmanymas“, - svarstė D. Rakauskaitė.
