Jeigu Lietuvoje veiktų minčių policija, LLRI vargu ar būtų minėjęs 22-ąsias įkūrimo metines ir skleistų asmens laisvės, atsakomybes ir ribotos valdžios idėjas. Ž. Šilėnas veiklą institute pradėjo prieš šešerius metus. Nuo 2009 m. jis dirbo vyresniuoju ekspertu konkurencijos, energetikos ir transporto politikos srityse. Pernai tapęs LLRI prezidentu Ž. Šilėnas nuo savo ekspertinių sričių neatitolo. Užtat išmoko naujų dalykų, nes dabar tenka vadovauti, administruoti, organizuoti, prižiūrėti darbus.
„Metai buvo įdomūs“, - sako jis ir priduria, kad „nešiojant kelias kepures vienu metu“ tenka kruopščiai planuoti ir padalyti laiką įvairiems darbams.
„Žmogaus smegenys veikia ne taip, kad vieną valandą gali būti direktorius, o kitą - tik analitikas. Negali taip lengvai junginėti mąstymo režimo. Jeigu kokia idėja yra užvaldžiusi smegenis, tai tik apie ją ir norisi galvoti. O darbų kiekis yra neribotas - kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“, - kalba Ž. Šilėnas, o už lango ūžia sniegą valantis traktorius.
- Ar yra idėja, užvaldžiusi dabar?
- Idėjų mums niekada netrūksta, jų visada turime daug, - sako Ž. Šilėnas, nelinkęs atskleisti savo sumanymų, kol jie nepradeda virsti matomu kūnu.
- Institutas atstovauja liberaliai minčiai. Ar iš naujosios Vyriausybės programos matyti, kad valdžioje liberalų nebeliko?
- Kol nepristatytas konkretus priemonių planas, o programa tokia aptaki, be konkrečių gairių, labai sunku vertinti. Nesinori iškart kalbėti kategoriškai. Instituto ekspertai atkreipė dėmesį į pajamų apmokestinimo progresyvumo didinimą. Nereikia pamiršti, kad praėjusiais metais patys konservatoriai buvo pradėję kalbėti apie progresinį pajamų mokestį.
Programoje yra užuominų apie krepšelio sistemos naikinimą ne tik universitetuose, bet ir bendrojo lavinimo įstaigose. Iš to galbūt ir galima spręsti, kad nebėra liberalų. Vis dėlto krepšelio metodika nėra joks liberalus sprendimas. Lietuvoje jis mums atrodo labai liberalus ir laisvai rinkai tinkantis sprendimas, bet iš tikrųjų tai yra elementarus ir paprasčiausias viešųjų finansų paskirstymo būdas. Tiesiog šiuo atveju daugiau laisvės ir pasirinkimo yra suteikiama pačiam žmogui - tėvui ar moksleiviui, kurią mokyklą rinktis. Mano nuomone, krepšelis yra efektyvesnė resursų paskirstymo priemonė, nes į ją įtraukiami paslaugos gavėjai.
Lietuvoje krepšelis yra apaugęs įvairiais baubais - kalbama apie švietimo privatizavimą, mokyklos traktavimą kaip parduotuvės. Bet iš tikro mokyklos uždaromos ne dėl krepšelio metodikos, o dėl to, kad mažėja vaikų.
- Lietuvoje apskritai mažėja gyventojų. Didinti gimstamumo politikai neragina, tačiau mėgsta pakalbėti apie tai, kad reikia stabdyti emigraciją.
- Ir šis tikslas nėra prastas. Tačiau kokiomis priemonėmis jį pasiekti? Garantuoju, kad niekas negalvoja apie tai, kad Lietuvoje reikia uždaryti sienas. Aš tikiuosi, kad jos nebus uždarytos, nes žmonės puikiai atsimena, ką tai reiškia.
Manau, vienintelis būdas stabdyti emigraciją - padaryti, kad Lietuvoje žmonės gyventų patogiau ir turtingiau. Per naktį tai nepadaroma, nesvarbu, kad tai būtų parašyta pačios protingiausios Vyriausybės programoje. To dalyko taip paprastai nepakeisi. Emigracija sumažės tada, kai Lietuva pasieks aukštesnį išsivystymo lygį. O kaip šį lygį pasiekti - ilga diskusija.
Supaprastinus galima pasakyti - reikia daugiau investicijų. Mokslininkai seniai yra pastebėję, kad žmonių gerovė priklauso nuo to, kiek jų šalyje yra investuota kapitalo.
Pateiksiu pavyzdį. Turime du vienodos kvalifikacijos žmones. Duokime vienam kastuvą, o kitam - ekskavatorių. Darbininkas su ekskavatoriumi iškas kur kas daugiau žemės ir jam už tai bus galima daugiau mokėti, nes jis daugiau sukurs - akivaizdu, kad jo darbo našumas ir produktyvumas bus didesnis. O tai lemia kapitalo investavimas.
Todėl atsakymas paprastas. Lietuvoje turi būti daugiau investuojama - ir savo pinigų, ir pritraukiama iš užsienio šalių.
- Kalbant apie investicijas, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė skyrė milžiniškas lėšas energetikos projektui, nes pabrėžė strateginį tikslą - energetinę nepriklausomybę. Kaip jūs vertinate Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės planus?
- Naujosios Vyriausybės programoje kalbama apie energetikos sektoriaus depolitizavimą. Kyla klausimas: kaip mes tai suprantame?
Aš tikiuosi, kad sprendžiant energetikos klausimus vyraus ekonominė, o ne politinė logika. Kitaip tariant, sprendžiant statyti ar nestatyti svarbius objektus, dominuos ekonominiai, o ne politiniai argumentai. Tačiau, kaip tai supranta naujoji valdžia ir kaip jie įgyvendins numatytą tikslą, yra visai kitas klausimas.
Jeigu atsimenate, prieš rinkimus buvo kilusi diskusija dėl privalomo 25 procentų dujų pirkimo iš suskystintųjų gamtinių dujų terminalo. Socialdemokratai aiškiai pasisakė už tai, kad šią taisyklę reikia peržiūrėti arba naikinti. O naujoje programoje to nėra.
Nors galbūt tai nereiškia, kad socialdemokratai atsisakė savo planų (juk Lietuvos įmonės dėl to net kreipėsi į Europos Komisiją).
- O kaip tada energetinės nepriklausomybės klausimas?
- Tai labai populiarus politinis argumentas. Šis retorinis argumentas labai gerai veikia žmonių sąmonę. Tačiau žiūrint iš ekonominės pusės, trūksta logikos. Mes gyvename jeigu ne visiškos, tai labai laisvos pasaulinės prekybos periodu. Niekam nekyla klausimų, kodėl mūsų šalyje pilna kiniškų prekių, kodėl ir ką mes patys eksportuojame į kitas šalis ir tuo džiaugiamės. Mes pritariame prekių judėjimui. Lygiai taip pat valdžia kone kiekvieną dieną kalba apie tai, kaip pritrauks užsienio investicijų, stengsis, kad Lietuvoje investuotų užsienio bendrovės, įmonės, bankai.
Vartotojai priima ir supranta laisvos prekybos naudą. Tarp šalių juda prekės, žmonės, kapitalas. Džiaugiamės prekybos ryšiais, eksportu į Vakarus ir Rytus.
Ir staiga susiduriame su paradoksu.
Kai kalba pasisuka apie energiją, staiga nuostatos visiškai pasikeičia. Pasiklausius kai kurių politikų, atrodo, geriausia būtų visą energiją gamintis Lietuvoje. Intuityviai tai gali skambėti patraukliai (kaip ir, pavyzdžiui, pasiūlymai visas prekes gamintis Lietuvoje), bet tai niekaip nepadidina mūsų energetinio saugumo. O atvirkščiai – sumažina.
Energetinis saugumas susideda iš dviejų dalių: pirma - vartotojams energija bus patiekta, ir, antra - bus patiekta už priimtiną kainą. Ir tai neturi nieko bendro su faktu, kur energija yra pagaminta – Lietuvoje ar už valstybės sienos. Jausimės „nesaugūs“, jei energijos nebus, arba ji bus neįperkama vartotojams.
Žinoma, sąsajos ir jungtys su kitomis šalimis energetikoje yra labai svarbios dėl stabilumo. Ypač turint galvoje, kad Lietuva praktiškai neturi daug ekonomiškai pasiteisinančių išteklių.
Vis dėlto kol kas importuoti dalį energijos iš Rytų mums yra pigiau ir patogiau, kaip ir nemažai daliai Europos, kuri vartoja labai daug energijos. Kai šalia yra rinka, kuri turi daug pigios energijos, natūralu, kad energija teka iš Rytų į Vakarus.
Be to, kovodama su klimato kaita Europa save atkirto nuo vietinių išteklių, kaip antai, anglies, kurios, pavyzdžiui, savo gelmėse turi Vokietija. Vykdydama savo politiką šalis išbraukia šį energijos šaltinį, nors jo turi daug. Kitos Europos šalys irgi politiniais procesais atsiriboja nuo atominės energetikos plėtros (nors sėkmingai importuoja kitų šalių AE pagamintą energiją). Todėl energijos judėjimas iš Rytų į Vakarus bent jau kol kas yra neišvengiamas dalykas, ir to nereikia vertinti neigiamai.
- Bet niekam ne paslaptis, kad Rusija energetiką naudoja kaip politinį įrankį.
- Nesiimsiu to vertinti, bet greičiausiai visos šalys kaip politinį įrankį naudoja tai, ką gali naudoti. Aš neteisinu tos šalies politikos, aš tik sakau, kad tai, jog mes gauname energiją iš Rusijos, nėra vienpusiškai blogai, to negalima vertinti vienpusiškai kaip neigiamo dalyko.
Jeigu paimtume elektros sektorių, pigus elektros importas už žemą kainą iš Rusijos iš dalies mus gelbėja nuo dar didesnių elektros kainų negu dabar.
Jeigu kalbame apie pasaulinę energijos rinką, kurioje visi su visais yra susijungę, nėra išmintinga sakyti, kad mes esame susijungę su Vakarais, bet ne su Rytais, ir nubrėžti liniją.
Ir santykiuose su Rytais, ir santykiuose su Vakarais, ir įsijungiant į globalias iniciatyvas, visų pirma reikia paisyti savo interesų.
- Kaip vertinate Visagino atominės elektrinės projektą?
- Manau, kad šiuo atveju geriausia būtų, jeigu sprendimus priimtų patys investuotojai - tas, kas ją statys. O dabar šachmatų terminais kalbant, susidarė patinė situacija.
Per referendumą žmonės aiškiai pasakė savo nuomonę, o Lietuvoje referendumai turi didžiulę galią. Todėl dabar labai sunkiai įsivaizduoju Vyriausybę, kuri imtųsi ginčyti referendumo rezultatus.
- Ar pritariate minčiai, kad tokie dideli energetikos projektai neįveikiami vienai Vyriausybei ir yra 3-4 kadencijų darbas? Jau ne kartą matėme, kai viena Vyriausybė sugriauna kitos darbą.
- Nebūtinai. Manau, tai priklauso ir nuo paties projekto. Taip išeina, turim jau trečią Vyriausybę, kuri dirba ties šiuo projektu. Jeigu žiūrėtume atominės elektrinės klausimą, nacionalinį investuotoją kūrė ir Vyriausybė prieš konservatorius.
Iš to puikiai matome, kodėl neverta politizuoti energetikos sektoriaus ir kodėl privatus investuotojas susitvarkytų žymiai geriau. Ir tie, kurie sako, kad negalima stambių energetinių projektų patikėti privatiems investuotojams, šioje vietoje turime puikią iliustraciją, kad viskas išeina atvirkščiai. Vadinasi, stambius projektus galima patikėti tik privatiems investuotojams, nes privatūs investuotojai elgiasi racionaliai. Jie staiga nepriima sprendimų, kurie keičia kryptį 180 laipsnių kampu ir veda į kitą pusę vien dėl to, kad pasikeitė valdžia.
Pirmojo pasaulinio karo metu Prancūzijos premjeras G. B. Clemenceau yra pasakęs, kad „karas per daug svarbus, kad jį paliktume tik generolams“, turėdamas galvoje, kad to turėtų imtis politikai. Šitoje vietoje galima pritaikyti mintį sakant, kad energetika ir apskritai ekonomika yra per daug svarbu, jog šios srities sprendimus paliktume politikams.
- Panašiai kalba ir neseniai LLRI renginyje apsilankęs svečias iš Didžiosios Britanijos, vikontas Christopheris Moncktonas. Margaret Thatcher vyriausybėje dirbusio politiko Vilniuje išsakytos mintys sukėlė nemažai diskusijų. Kodėl nusprendėte jį pasikviesti?
- Ch. Moncktoną sutikome vienoje bendraminčių konferencijoje. Pasirodė įdomus žmogus, todėl pakvietėme. Labai džiaugiamės, kad jis sutiko atvykti.
O dėl diskusijų ir prieštaringų vertinimų... Paimkime situaciją Europoje. Kas prieš trejus metus būtų pasakęs, kad euras susidurs su problemomis, tas irgi turbūt būtų buvęs pavadintas prieštaringa asmenybe, skelbiančia radikalias idėjas.
Į savo renginius kviečiame ne tokius svečius, kurie gali perpasakoti laikraščių naujienas.
Kur kas įdomiau klausytis žmogaus, kuris turi ateities įžvalgų. Nebūtinai tos visos įžvalgos turi pasiteisinti. Šiuo atveju svarbiausia yra pats mąstymas apie ateitį ir platesnių procesų matymas. Taip pat dažnai naudinga pamatyti dabarties įžvalgas kitu kampu.
- Kokios jo įžvalgos asmeniškai jums padarė didžiausią įspūdį?
- Nors žinojau, kad Didžiosios Britanijos gyventojai yra euroskeptiški, tačiau nemaniau, kad taip stipriai... Ne paslaptis, kad Jungtinėje Karalystėje garsiai šnekama apie išstojimą iš Europos Sąjungos.
Šiuo metu vyksta diskusija, kiek galių turėtų priklausyti nacionalinėms valstybėms, o kiek - Europos Sąjungai. Šis ginčas senas kaip pasaulis - visos sąjungos yra su tuo susidūrusios ir netgi kariavusios, jeigu prisiminsime Jungtines Valstijas ir jų pilietinį karą.
Europos Sąjunga artėja federalizmo link. Viskas tendencingai juda į centralizaciją. Matydami ir vertindami šią tendenciją britai natūraliai kelia klausimą apie perspektyvas. Tačiau diskusijos tikslas nėra klausimas, ar Didžioji Britanija turėtų išstoti iš Europos Sąjungos.
Pats Ch. Moncktonas (priklausantis Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijai. - Red.) tikina: „Mes nesame prieš Europos Sąjungą, mes esame prieš šį galių centralizavimą.“
Aš manau, kad matyti britus, kaip antieuropiečius, būtų pernelyg supaprastinta perspektyva. Jie patys suvokia naudą, kurią gauna iš Europos Sąjungos. Pagrindinis ginčas vyksta dėl to, kas turės svarbiausias galias - valstybės narės ar Briuselis.
- Dar smarkesnę audrą kelia kritiškos Ch. Moncktono mintys apie atsinaujinančią energetiką. Svečias viešai teigia, kad žalioji energetika yra visiškas pinigų švaistymas, o tokia planetos gelbėjimo idėja yra „emocinė socialistinė nesąmonė“, sukurta marksistų norint atkeršyti Vakarams už Berlyno sienos griūtį.
- Matote, klimato kaita yra daugialypė problema.
Visų pirma, reikia atskirti, ar kalbame apie mokslinę problemą, ar apie tai, kas laukia pasaulio po 100 metų.
Žiūrint iš mokslinės pusės, vyksta visiškai depolitizuota, deekonomizuota diskusija, į kurią įsitraukia įvairių sričių ekspertai. Tačiau sakyti, kad mes tiksliai žinome, kas bus po šimto metų, nėra teisinga. Čia turi virti ginčai, čia turi būti diskusijos - tai matome iš mokslinių žurnalų, tyrimų, modeliacijų.
Mūsų nepiktina, kai, pavyzdžiui, fizikai ima ginčytis dėl Higgso bozono. Priimame diskusiją kaip natūralų faktą.
Vadinasi, kai specialistai ginčijasi dėl klimato kaitos iš mokslinės pusės, žiūrime tai kaip į mokslinę diskusiją.
Todėl ir noriu atskirti mokslinę diskusiją nuo ekonominės.
Ekonominė diskusija yra antras šios problemos pjūvis. Tarkime, kad šios klimato kaitos prognozės iš dalies yra teisingos. Ką tada darome?
Šioje vietoje išsiskiria keli požiūriai, kiekvienas iš jų yra priimtinas. Vienas požiūris, kurio laikosi Europos Sąjunga: imkimės priemonių, sustabdykime atšilimą ir „atsukime klimato pokyčius atgal“.
Kitas požiūris: daug pigiau yra prisitaikyti, negu bandyti „klimatą atsukti atgal“.
Abu šie požiūriai, kad ir kaip būtų keista, vertinant iš ekonominės pusės, yra įmanomi, priimtini ir svarstytini.
Tačiau kažkodėl tas antrasis „geriau prisitaikyti“ yra apipinamas įvairiomis moralinėmis negerovėmis, smerkiamas iš kažkieno moralinės pusės.
Tad turime visiškai racionalią mokslinę problemą, turime visiškai racionalią ekonominę diskusiją, bet staiga kažkas ateina ir pradeda visus tuos dalykus vertinti iš moralinės pusės ir sako, kad šis ar anas sprendimas yra moraliai nepateisinamas.
Iš to kyla pagrindinė bėda, ugninga reakcija Didžiojoje Britanijoje ir visur kitur - dalis žmonių, žalieji-kairieji, įsivaizduoja, kad jų argumentas moraliai yra teisus. O jeigu tavo argumentas yra moraliai teisus, tai, žinoma, tu gali visus kitus smerkti. Tada šitą matymo kampą galima perkelti į visas kitas gyvenimo sritis. Juk kai kurie žmonės mato, kad jų religinė pasaulėžiūra yra moraliai teisi, dėl to visi kiti, kurie nepritaria, yra neteisūs.
Dalis žmonių mano turį teisę iš moralinės pusės vertinti ekonomines ir mokslines diskusijas. Tada net mąstyti kitaip yra amoralu. Čia galima prisiminti George'ą Orwellą ir romaną „1984-ieji“, kur buvo aprašytas „minties nusikaltimas“.
Nematau nieko bloga, kad Ch. Moncktonas drąsiai dalijasi savo įžvalgomis ir vizijomis. Jeigu privatus žmogus išsako savo nuomonę, o kažkas dėl to reiškia nepasitenkinimą ir ima klausinėti, kaip galima tokią nuomonę publikuoti - lieka tik pora žingsnių iki cenzūros arba savicenzūros.
- Idėjas gali nužudyti ne tik cenzūra. Ar yra mintis, kurią LLRI atstovai gali kartoti metai po metų, o politikai jos nenori girdėti?
- Mintis paprasta: maža valdžia reiškia turtingi žmonės ir stipri valstybė. Suprantu, kad skamba tarsi rinkimų šūkis, bet tai yra pamatinis mūsų principas.
O kita idėja: žmonės patys geriausiai žino, ko nori. Tai skamba abstrakčiai, tačiau šio sakinio neigimas yra visa politika. Tai tinka kalbant kone apie kiekvieną sritį - nuo vartotojų apsaugos iki socialinio draudimo.
Visi politiniai sprendimai yra paremti paradigma, kad žmogus pats nežino, ko jis nori, arba yra kažkas kitas, kas žino už jį geriau.
Net ir moralūs, idėjiniai, pasišventę ir sąžiningi politikai vis tiek turi vieną esminę problemą, nes galvoja, kad jie už pačius žmones žino geriau, ko žmonės nori.
Būtent šia paprastai atrodančia nuostata paremta visa politika, visi žmonių laisvės suvaržymai.
Kodėl pats negali kaupti lėšų senatvės pensijai? Nes esi kvailas ir nesukaupsi. Kodėl privalai mokėti didelius mokesčius už benziną? Todėl, kad esi kvailas ir rinka nepasiūlys sprendimo, iš ko remontuoti kelius, nesugalvos, kaip padaryti kelią, apmokamą iš privačių lėšų. Žmonių laisves varžantys politikai prisiima visažinių vaidmenį.
- Taip valdžia nuima atsakomybę nuo žmogaus, kartu slopindama pasitikėjimą savimi, iniciatyvą.
- Visiškai teisingai. Ir tokia valdžios pozicija jau turi savo pasekmių ne tik Lietuvoje. Vakaruose matome žmones, kurie yra trečios kartos bedarbiai, nes jais rūpinasi valdžia.
Pažvelkime į diskusijas viešojoje erdvėje Lietuvoje. Kam man eiti dirbti, jeigu mažai mokės, važiuodamas į darbą leisiu pinigus transporto bilietams, po to dar reikės naujus batus pirkti ir t. t. Tokios logikos išvada - geriau aš nieko nedarysiu.
Nenoriu pasakyti, kad žinau, ką kiti žmonės galvoja - taip pats sau prieštaraučiau, aš tik įvardiju, kokie argumentai pateikiami viešojoje erdvėje.
Suprantama, nenoriu visko supaprastinti, nes kiekvienas žmogus turi savo priežasčių, kodėl elgiasi būtent taip.
Kai žmogui daug metų sakai, kad kažkas už tave žino geriau, tai natūraliai žmogaus galvoje įsigali mąstymas: „Jeigu valdžia žino geriau, tai manimi ir pasirūpins.“
- Panašu į Sovietų Sąjungos palikimą.
- Teisingai, tačiau tai nėra vien Sovietų Sąjungos palikimas. Tose pačiose Vakarų šalyse, kur Sovietų Sąjungos santvarkos nebuvo, iškyla paternalizmo ir socializmo problemos. Sovietų Sąjungoje tiesiog buvo tikresnė socializmo manifestacija.
Vakarų šalyse kyla lygiai tokių pačių problemų. Ir kartais net didesnių.
Šiuo atveju, manau, kad lietuviai įgijo atsparumą dalykams, kurie vyravo Sovietų Sąjungoje, ėmė suprasti, kad aukštesnė socializmo forma neveikia. O Vakarų gyventojams šios idėjos vis dar atrodo gana priimtinos.
Dalis žmonių Lietuvoje, kuriuos mėgstama nurašyti kaip sovietinį palikimą, puikiai intuityviai ir iš patirties suvokia, kodėl tas socializmas neveikia. Jie puikiai matė jo trūkumus ir plyšius.
Didelė valdžia slopina žmonių iniciatyvas, daro žmones mažiau atsakingus, o tai savo ruožtu suponuoja valdžios norą dar labiau kištis į jų gyvenimą - kaip užburtame rate.
O kad yra žmonių, kurie jaučia nostalgiją tiems laikams, yra daugiau asmeninė patirtis, nes tada jie buvo jauni, kupini energijos ir jėgų - jaunystėje viskas atrodo daug geriau.
- LLRI augo kartu su nepriklausomybe atkūrusia Lietuva. Institutas skaičiuoja jau 23-čius metus. Ar per tą laiką LLRI balsas tapo labiau girdimas?
- Esame pakankamai girdimi ir visuomenė pasitiki LLRI.
Nors politikai kartais mėgsta apsimesti, kad mūsų negirdi arba nesiklauso.
Mūsų balsas sklinda ir per žiniasklaidą, ir per specializuotus analitinius darbus konkretiems įstatymo projektams ar reformoms.
Tačiau realybė tokia, kad Lietuvoje yra labai nedaug institucijų ir labai mažai žmonių, kurie dirbtų tokį patį darbą, kaip mes - aiškintų valdžiai, kodėl ji neturėtų plėstis, kodėl neturėtų visko kontroliuoti.
Valdžios pusėje dirba ištisa armija.
Pažvelkime į bet kurios vienos ministerijos Viešųjų ryšių skyrių - jame tikriausiai bus daugiau žmonių, o biudžetas didesnis negu LLRI.
O jeigu paimtume visas ministerijas ir visą Vyriausybę? O kur dar Seimas, Teisės departamentas, Seimo nariai ir jų padėjėjai... kurie nuolat rezga planus, kaip padaryti, kad valdžia turėtų kuo daugiau galių.
Šioje kovoje atrodome prasčiau negu Dovydas prieš Galijotą. Labai daug žmonių nori ir siekia, kad valdžia darytų dar daugiau. O dalis, kuri to nenori, labai dažnai užsiima kitais reikalais - būtent verslu.
Galima prisiminti F. Hayeko pamąstymą, kodėl intelektualai yra socialistai. Jo teigimu, vieni žmonės yra dešiniųjų pažiūrų, o kiti - kairiųjų.
Veiklūs dešiniųjų pažiūrų atstovai, anot F. Hayeko, dažniausiai nueina į verslą ir neužsiima politika, o iniciatyvūs kairiųjų pažiūrų žmonės dažniausiai nueina į valdžią, į akademiją ar bent į viešąjį sektorių.
O kas formuoja politiką? Valdžia ir politikai. Pagal F. Hayeką, tai - kairiųjų pažiūrų žmonės. Dešinieji tuo metu užsiima verslu.
Manau, tai tinka ir Lietuvai. Mūsų šalyje labai retai atsiranda politikų, kurie išdrįsta plaukti prieš srovę ir pasiūlo mažinti valdžios aparatą. Geriausia, ką pasako politikai: efektyvinkime valdžią. Radikalių pasiūlymų mažinti valdžios išlaidas, perskirstymo dalį negirdime.
Žmonių, kuriems rūpėtų, kad valdžia darytų mažiau, yra labai nedaug.
