Kritiškai nužvelgęs mane ir portalo fotografą, danas nusprendžia, kad prieš jį stovintys žmonės per jauni, kad atsimintų, dėl ko ten buvo kovota. Tačiau tai nesugadina puikios pašnekovo nuotaikos ir jis toliau dėsto savo požiūrį į mūsų šalį.
Vieną-du kartus per metus Lietuvą aplankantis ir su vietos verslininkais bendraujantis ekonomistas negailėjo kritikos tiek vietinei, tiek Europos Sąjungos valdžiai. Anot jo, ekonominiu požiūriu Europa daro vieną klaidą po kitos, tad Lietuvai reiktų ne klausti, ar ji gali įsivesti eurą, o atvirkščiai – euro zona turi įrodyti, kad ji yra tinkama Lietuvai.
- Apie ką su Lietuvos verslininkais kalbate daugiausia? - pašnekovo paklausė lrytas.lt.
- Apie globalią ekonomiką – kas mūsų laukia. Beje, aš esu gana optimistiškas šiuo klausimu. Tiesą sakant, net labai optimistiškas.
Tačiau dideliu „bet“, kalbant apie pasaulio ekonomiką, išlieka euro zona.
- Sakote, kad šviesos tunelio gale dar nematyti?
- Europos valdininkai kvailina save, jei jie galvoja, kad nuveikė kažką naudingo, stabilizuodami euro zonos ekonomiką. Europai šiuo metu labiausiai padeda JAV ir Japonijos centrinių bankų sprendimai, laisvesnė fiskalinė politika. Tai padeda atsigauti pasaulinei ekonomikai, tai ją dabar tempia iš duobės.
Labai norėčiau, kad Europos centrinis bankas (ECB) kartotų Japonijos centrinio banko veiksmus ir agresyviai trauktų Europą iš krizės. Finansų krizė tęsiasi penktus metus, o dar nematėme nė vieno drąsaus ECB žingsnio.
- Tačiau galbūt tai – logiška įvykių seka? Jei finansų krizė prasidėjo JAV, tegul ten ji ir baigiasi, o Europa, kaip yra įpratusi, seks iš paskos?
- Šiame teiginyje yra logikos. Tačiau paanalizavus situaciją giliau, nuo 2011 metų prasidėjo skirtumai tarp iki tol panašiai atrodžiusių JAV ir Europos. JAV federalinis bankas sugebėjo tais metais imtis ryžtingų veiksmų ir suvaldyti nedarbo lygį, o ECB to nepadarė, net atvirkščiai – pakėlė palūkanų normas. Nuo tų metų JAV nedarbas mažėjo, o ES – didėjo arba nekito. Dėl to Europa jau smarkiai atsilieka nuo JAV.
Aš labiausiai bijau vieno dalyko – kai JAV ir Japonijos ekonomikos galutinai atsigaus, jų laisva fiskalinė politika baigsis. Kai tai nutiks, Europa neteks šiuo metu turimų pagalbos rankų. Tai gali nutikti per artimiausius vienerius-dvejus metus.
Gali būti, kad Europa galų gale taps tuo, kuo Japonija buvo pastaruosius penkiolika metų – šalimi, kurioje vyravo defliacija. O juk ECB tikslas yra palaikyti 2 proc. infliacijos lygį. Ir šiam bankui sunkiai sekasi tai daryti. Gaila, kad mūsų šalys – Lietuva, Danija – yra priverstos „importuoti“ prastus ECB sprendimus ir jais vadovautis ir šalies viduje.
- Gana rodyti pirštu į ECB. Galbūt ir komerciniai bankai galėtų pakeisti dabartinę situaciją?
- Komerciniai bankai pirmiausia turi tarnauti savo klientams. Deja, šiuo metu bankams keliami nežmoniški reikalavimai.
Galima ginčytis, ar sugriežtinti reikalavimai yra gerai, ar blogai, tačiau laikas, kuomet jie buvo įvesti, buvo visiškai prastas. Susiklostė situacija, kai ekonomika neauga, bankai patiria nuostolius, o tada pasirodo valdininkai ir užkrauna papildomus reikalavimus.
Papildomų sunkumų sukelia tai, kad Europa nėra viena valstybė. Jai reikia laiko, kad valstybėms narėms pavyktų susitarti.
- Galbūt skirtingos šalys ir yra didžiausia ECB bėda? Juk tie patys sprendimai turi būti taikomi tiek klestinčioms ekonomikoms, tiek vos besikapanojančioms.
- O, taip. Euro kūrėjai nuodugniai svarstė, kaip sukurti veikiančią naują valiutą.
Viena iš tuomet numatytų būtinų sąlygų, buvo ta, kad šalys, turinčios eurą, privalo turėti panašias ekonomines savybes.
Tačiau dabar yra milžiniški skirtumai tarp, tarkime, Estijos, Graikijos ir Vokietijos. Iš esmės, tiek augimo metais, tiek dabar, ECB politika yra geriausiai pritaikyta Vokietijos interesams.
Tai, kad euro nepavyksta pritaikyti visoms valstybėms vienu metu, yra ir jo bėdų šaknys. Atrodo, kad dalis biurokratų iki šiol nesuvokia, kad euro išnykimo galimybė yra visai įmanoma.
Dabartinė situacija man primena tarpukario metus, kai panašios diskusijos vyko apie aukso standartą. Tuomet irgi niekas netikėjo, kad aukso laikai baigsis. Jei neklystu, Lietuva aukso standarto atsisakė trim metais vėliau, nei JAV. Tai gerokai jai ekonomiškai pakenkė.
- Koks jūsų požiūris į Lietuvos bandymą prisijungti prie šios šlubuojančios euro zonos?
- Jei vertintume Lietuvos galimybes įsivesti eurą, tai manau, kad jos yra labai geros. Jei tik Lietuva atitiks būtinus kriterijus, ją tikrai priims į euro zoną. Euro zonai dabar labai reikia sėkmės istorijos, o Lietuvai įvestas euras tuo ir būtų laikomas - sėkmės istorija.
Kitas klausimas – ar yra stiprių ekonominių argumentų Lietuvai įstoti į euro zoną 2015 metais? Mes nežinome, kaip pasaulis atrodys 2015 metais.
Nei Lietuvai, nei Latvijai nėra verta per anksti prisijungti prie euro zonos. Jei euras nėra pasiruošęs Lietuvai, jai nederėtų jo įsivesti.
Reikia klausti ne, ar „Lietuva bus pasiruošusi eurui“, o atvirkščiai. Lietuvos ekonomika yra palyginti gyvybinga, jei žvelgiame į kitas euro zonos valstybes.
Nepamirškite, kad įstoję į euro zoną, prisijungsite ne vien prie Vokietijos, bet ir prie Ispanijos, Graikijos.
Nesakau, kad sprendimas prisijungti būtinai bus klaidingas. Galbūt iki 2015 metų ECB susiprotės, ir bus jau kvaila neįsivesti euro. Aš tik sakau, kad nėra ko verstis per galvą.
Žinoma, aš nesu naivus. Suprantu, kad čia veikia geopolitika – Lietuvos politikai nori pademonstruoti, kad Lietuva yra Europos Sąjungos dalis.
- Skirkime dėmesio vietiniams įvykiams. Lietuva ketina steigti oro linijų bendrovę „Air Lituanica“. Kaip manote, ar geras žingsnis kurti mažą oro linijų bendrovę, kai toje pačioje šalyje veikia pigių skrydžių gigantės „Ryanair“ ir „Wizzair“?
- Neturiu daug žinių apie aviacijos bendrovių veiklą, nors ir skraidau kiekvieną savaitę (juokiasi). Tačiau jei pažvelgtume, kas pastaraisiais dešimtmečiais dėjosi oro linijų industrijoje – tai iš esmės tapo nepelningu verslu. Netgi itin nepelningu, kai kalbame apie valstybių kontroliuojamas oro linijų bendroves.
Nesuprantu, kodėl išvis valstybė turi turėti nuosavas oro linijas. Reiktų tai tiesiog palikti rinkai.
Visose Baltijos šalyse yra problemų su tarptautiniais skrydžiais. Labai mažai skrydžių į Lietuvą, ir, manau, tai atsispindi lėtesniame ekonomikos augime.
- Lietuvoje dalis žmonių propaguoja „žaliąją“ energetiką – saulės, vėjo jėgaines, biokurą. Kaip sektiną pavyzdį jie dažnai nurodo Daniją, turinčią daugybę vėjo jėgainių. Ar Lietuva gali pakartoti jūsų šalies istoriją?
- Energetika yra svarbi pokalbių tema Lietuvoje, ir taip buvo visada, kiek tik aš pamenu (juokiasi).
Tai svarbi politinė tema, dėl jūsų priklausomybės nuo Rusijos. Tačiau aš niekaip negaliu suvokti, kodėl tiek daug diskutuojama, kokios energetikos jums reikia.
Jums daug svarbiau ne propaguoti kažkokią energetikos rūšį, o sudaryti sąlygas joms visoms konkuruoti ir leisti rinkai nuspręsti. Jei varžybas laimės saulės energija – puiku, naudokite ją. Jei laimės vėjo jėgainės – naudokite jas.
Jei privačiai pastatyta atominė elektrinė pasiūlys geriausią elektros kainą, rinkitės ją. Stiprinkite konkurenciją energetikos sektoriuje.
Konkurencija energetikos sektoriuje yra labai svarbu, o diskusijų šia tema Lietuvoje aš pasigendu. Nors akivaizdu, kad dabar situacija Lietuvoje prasta – už energiją mokate labai, labai daug.
Danijoje vėjo jėgainės buvo subsidijuojamos vyriausybės. Man tai nelabai patinka. Siūlyčiau tiesiog apmokestinti, o ne subsidijuoti: jei šalies gyventojams nepatinka užterštumas, tegul teršiančios aplinką iškastinio kuro jėgainės būna apmokestinamos dideliais mokesčiais.
- Baltijos šalys nesusitaria dėl Visagino atominės elektrinės statybų. Galbūt tokie projektai – ne mūsų šalių jėgoms? Gal privačios investicijos problemą išspręstų greičiau?
- Svarbiausia ne tai, ar jėgainė bus atominė, ar ne. Reikia tiesiog pateikti atsiperkantį verslo planą, o investuotojai ateis. Tačiau, žinoma, valstybėms nepavyksta pateikti tokio plano.
Įvairių šalių vyriausybės jau ne kartą – nuo energetikos iki tualetinio popieriaus gamybos – pademonstravo, kad nesugeba gaminti produkcijos. Jos to ir neturi daryti. Politikai turi sudaryti sąlygas veikti verslui, o verslas prisitaikys.
- Kokios didžiausios Lietuvos grėsmės ir galimybės artimiausiu metu?
- Bijau, kad gerokai lėtės Lenkijos ir Rusijos ekonomikų augimas. Taigi, artimiausi keli ketvirčiai gali būti sudėtingi lietuvių eksportuotojams.
Be to, jūsų valdžia rinkimų metu pažadėjo nemažai dalykų, kurie man kelia nerimą. Padidinti minimalią algą, įvesti naujų mokesčių... Jei valdininkai iš tiesų nori mažinti nedarbą šalyje, jie nedarys to, ką pažadėjo.
Minimalios algos didinimas ne kuria, o naikina naujas darbo vietas.
Jei valstybė turi atliekamų pinigų, juos protingiausia skirti darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai yra svarbiausias mokestis, darantis įtaką darbo rinkos situacijai šalyje.
Manau, kad praėjusi valdžia pralaimėjo rinkimus dėl to, kad jie nepakankamai rūpinosi žmonių situacija. O dabartinė valdžia ja rūpinasi pernelyg smarkiai ir bando siekti gerovės ne visuomet geriausiais būdais.
