Iki šiol apie terminalą iš politikų lūpų girdėjome tik daug beletristikos, tačiau mažai konkrečių detalių ir skaičių. Nors būtent skaičiai planuojant kiekvieną energetinį objektą yra patys svarbiausi.
Terminalo projekto pristatymą politikai galėtų pradėti nuo laivais ketinamų gabenti gamtinių dujų kainos. Kokia ji bus? Už kiek šilumos tiekėjai pirks dujas, atplukdytas jūros keliu?
Laikas aiškiai atsakyti ir į dar vieną svarbų klausimą: ar dujos, įskaitant terminalo kaštus, bus pigesnės nei kaimyninėje Latvijoje, kuri savo terminalo neplanuoja? O ar mokėsime pigiau nei terminalo neturintys lenkai? Priminsiu – šiandien Lietuva už gamtines dujas moka didžiausią kainą regione.
Laikas visuomenei aiškiai pristatyti ir faktą, kad jūra atgabentos dujos nepasieks didžiųjų vartotojų: Vilniaus, Kauno ir Jonavos. Mat dujų vamzdynai tam nėra ir negali būti pritaikyti.
Pats metas supažindinti žmones ir su faktu, kad dujų vartojimas mūsų šalyje yra netolygus. Tai reiškia, kad terminalo veiklai užtikrinti būtina dujų saugykla.
Jau buvo skelbta, kad SGD terminalas dujų saugojimo paslaugą pirks iš Latvijoje veikiančios Inčiukalnio dujų saugyklos. Ji priklauso „Latvijos dujoms“ („Latvijas Gaze“), kurių pagrindinis akcininkas yra „Gazprom“.
Tai reiškia, kad pamatinė terminalo statybų idėja – užtikrinti energetinę Lietuvos nepriklausomybę nuo „Gazprom“ – yra netikra.
Kodėl į šiuos klausimus iki šiol neatsakyta?
Todėl, kad kiekvienas atsakymas yra vis blogesnė naujiena. Todėl, kad tiesūs skaičiai parodys, kad 3 milijardus litų iš biudžeto nubrauksiantis SGD terminalo projektas yra neracionalus ir Lietuvos ūkiui nereikalingas.
Todėl, kad valstybines skolas, švaistomas beprasmei dujų infrastruktūros plėtrai, tenka grąžinti per aukštesnes šilumos kainas. Galutiniai šilumos vartotojai už šią valstybės klaidą nuo šių metų pradžios jau moka terminalo mokestį.