Išties mokesčiams „aukojame“ daug – pernai dirbti sau pradėjome tik po pusmečio, liepos 17-ąją. Mokesčiams tenkančiai sumai sumokėti prireikė 137 dienų arba 4 valandų ir 34 minučių darbo kiekvieną dieną. Pavertus finansine išraiška, skaičiai taip pat gana įspūdingi: vidutinį mėnesio atlyginimą – 2305 litus neatskaičius mokesčių – uždirbusio gyventojo mokesčių dalis nuo darbo užmokesčio fondo (3024 litų), apimančio ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio sumokamus mokesčius, sudarė 57 proc. arba 1728 litus.
Tačiau gyventojų sumokami mokesčiai vaidina svarbų vaidmenį ne tik jų pačių, bet ir valstybės „piniginėje“. Be fizinių asmenų sunešamų mokesčių valdžios sektoriaus biudžetas sunkiai galėtų užtikrinti bet kokias viešąsias paslaugas. Mat jie sudaro didžiąją dalį biudžeto mokestinių pajamų. Daugiausia lėšų surenkama iš įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą (Sodra), pridėtinės vertės mokesčio (PVM), sumokamo kartu su įsigyjamomis prekėmis ir paslaugoms bei gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Didžioji dalis akcizų pajamų – apie 61 proc. – taip pat gyventojų indėlis.
Jei jau susiėmėte už galvos dėl tokių proporcijų, prisiminkite, jog didžioji dalis biudžeto lėšų tiesiogiai arba netiesiogiai grįžta ten, iš kur atėjusios, t.y. perskirstomos patiems gyventojams. Šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) gyventojų mokesčių forma sumokėtų lėšų virsta valstybės sektoriuje dirbančiųjų, pavyzdžiui, mokytojų, policininkų, bibliotekininkų ir kt. algomis. Dar 39 proc. skiriami tiesioginėms socialinėms išmokoms mokėti.
Žinoma, temai pasisukus apie asmens sumokėtų pinigų paskirstymą, tikriausiai niekad gatvėje prie namų nebus pakankamai šviesu, senelių globos namuose šilta, o eilė prie gydytojo trumpa. Tačiau šiuo metu didžiausia iš gyventojų surinktų mokesčiu dalis vis dėlto tenka socialinei apsaugai. Prie bedarbio, motinystės išmokų, pensijų ir kitų socialinių išmokų užtikrinimo, vidutinį darbo užmokestį gaunantis gyventojas ir jo darbdavys kas mėnesį prideda 691 Lt/mėn., skaičiuojant nuo darbo užmokesčio fondo. Dar 217 Lt tenka asmens gydymo ir sveikatos išlaidoms, beveik 252 Lt – švietimo reikmėms.
Taigi mokesčiai – ne tik skaičiukai, dažnam keliantys galvos skausmą. Tai sudėtinė mūsų ir valstybės pajamų ir išlaidų dalis. Todėl valdantiesiems svarstant, kokios viešosios paslaugos ir valstybės funkcijos nusipelno didesnės biudžeto išlaidų „riekės“, kurioms ji turėtų būti sumažinta, kas bus priverstas taupyti, o kas galės išlaidauti daugiau, gyventojas, norintis objektyviai vertinti su valstybės biudžetu susijusius pasiūlymus, turėtų suprasti, iš kur į biudžetą „atkeliauja“ pinigai, kaip jie perskirstomi, galų gale, koks jo paties vaidmuo biudžeto formavimo procese.
Žinant, jog vien tik mokesčiams dirbam daugiau nei pusę metų, su jais susijusius sprendimus turėtumėme sekti kone taip pat atidžiai kaip ir mūsų sporto herojų pasirodymus. Ir nors mokesčių tarifų patys keisti neturime galios, nesame visiškai bejėgiai. Ir ne vien dėlto, kad būtent mūsų sumokėtos lėšos sudaro didžiąją dalį valstybės biudžeto, o dar ir dėl to, kad sumokamų mokesčių sumos priklauso ir nuo mūsų pačių finansinės elgsenos.
Odeta Bložienė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
