Tikima, kad naujosios taisyklės bus naudingos ir žmonėms, ir įmonėms. Nes prekiautojams nebus taip brangu siūlyti savo produktus ir paslaugas vartotojams kitose šalyse.
Pakeistas teisinis reguliavimas suteiks daugiau aiškumo ir verslininkams, ir vartotojams, kartu leis labiau įvertinti ir numatyti riziką, susijusią su vartojimo sutarčių įgyvendinimu.
Lietuviams svarbu dar ir tai, kad tą pačią dieną įsigaliojo ir Civilinio kodekso pakeitimai, įgyvendinantys Vartotojų teisių direktyvos nuostatas. Tad ar Lietuvos verslas yra pasirengęs pritaikyti europietiškas vartotojų teisių taisykles vidaus rinkoje?
Europos Komisija, siekdama užtikrinti kuo sklandesnį Vartotojų teisių direktyvos įgyvendinimą, šiemet birželį išleido Vartotojų teisių direktyvos įgyvendinimo vadovą. Šis vadovas nėra oficiali direktyvos aiškinimo priemonė – oficialus direktyvos aiškinimas priklausys nuo Europos Sąjungos teisingumo teismo praktikos (ESTT). Tačiau viliamasi, kad jis bus naudingas verslininkams, įmonių teisininkams, advokatams, teisėjams, taikantiems Civilinio kodekso nuostatas ir sprendžiantiems su tuo susijusius klausimus. O kartu – ir patiems vartotojams.
Jo nauda yra neabejotina dar ir dėl to, kad jo nuostatos atspindi ne vienos valstybės patirtį. Be to, jis yra parengtas įvertinus ESTT praktiką.
Kartu šiame dokumente yra nurodoma, kad jis bus nuolat tobulinamas reaguojant į rinkos pokyčius ir į naują nacionalinių teismų praktiką.
Vartotojų teisių direktyva yra maksimalaus derinimo instrumentas, o tai reiškia, kad visose valstybėse narėse ją įgyvendinančios nuostatos turėtų būti vienodos.
Minėtame vadove pateikiami konkretūs pavyzdžiai, kaip ir kokia informacija interneto puslapyje turi būti pateikiama vartotojams. Pavyzdžiui, kai vartotojas gauna prekę už lojalumo taškus, tokia sutartis bus laikoma ne dovanojimo sutartimi, o vartojimo sutartimi, kuriai taikomi Civiliniame kodekse vartojimo sutarčiai nustatyti reikalavimai ir atitinkamai yra taikomos vartotojo apsaugos garantijos.
Civilinis kodeksas, kaip ir Vartotojų teisių direktyva, numato skirtingą teisės atsisakyti sutarties termino pradžią vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims ir paslaugų sutartims.
Pavyzdžiui, kai parduodama prekė ir teikiamos jos montavimo, instaliavimo paslaugos, visa tai būtų laikoma pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartimi?
Analogiškas klausimas kyla, kai teikiamos, pavyzdžiui, mokymo paslaugos ir kartu pateikiama mokymosi priemonė. Atsižvelgiant į vadove pateiktą paaiškinimą, pagrindinis kriterijus aiškinant sutartį būtų sutarties tikslas. Taigi pirmuoju atveju sutartį reikėtų laikyti pirkimo–pardavimo sutartimi, o antruoju – paslaugų teikimo sutartimi.
Vadove nurodoma, kad verslininkas, teikdamas informaciją vartotojui apie teisinį prekės kokybės garantijos terminą, privalo kartu nurodyti, kad pagal ES teisę jis yra atsakingas už bet kokį prekės neatitikimą, atsiradusį per 2 metus nuo prekės pristatymo.
Taigi šie ir kiti naudingi Vartotojų teisių direktyvos paaiškinimai yra pateikti Vadove. Tačiau kartu svarstytina, ar tokia priemonė, pateikiant paaiškinimus-komentarą ir Lietuvos teisės kontekste kartu pritaikytus vartotojams ir atitinkamai verslininkams, neturėtų būti priimta ir Lietuvoje, tiek siekiant palengvinti teisės aiškinimo ir taikymo naštą verslui, kartu sumažinant ir verslo sąnaudas susijusias su netinkamu teisės aiškinimu, tiek ir siekiant ugdyti informuotą ir išprususį vartotoją?
Dr. Danguolė Bublienė, advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ asocijuotoji partnerė, advokatė.
