Teisybes dėlei reikia pažymėti, kad Lietuva nevedė jokių derybų su „Gazprom“ dėl akcijų pirkimo. Jį automatiškai padiktavo sandoris su vokiečiais. Koncentraciją vykdantis subjektas „Lietuvos energija“ privalo supirkti akcijas iš visų akcininkų, pageidaujančių atsisakyti šio turto už kainą, kuri apskaičiuojama remiantis biržos taisyklėmis, įtakojant sandoriui su „E.ON Ruhrgas International“. Abi pastarosios įmonės kotiruojamos biržoje.
Akcijų kaina – tikrai patraukli, todėl rusai su malonumu pasinaudojo šia unikalia proga. Kitaip tariant, mūsų valstybė išstūmė iš energetikos rinkos didžiausią Vokietijos energetikos koncerną ir sudarė puikią galimybę Rusijai pasipelnyti iš Lietuvos.
Tam išleistas beveik milijardas litų. Apmaudu konstatuoti, kad neracionali investicija Lietuvai nepadės spręsti nei geopolitinių, nei makroekonominių, nei energetinio valstybės saugumo problemų. Atvirkščiai, tik pagilins izoliaciją ir apsunkins derybines pozicijas.
Pasigirdo kalbų, esą atsisakiusi santykių su Vokietijos ir Rusijos kapitalu, Lietuva pagerins santykius su šiomis valstybėmis. Tai – nonsensas. Taisyklė paprasta: arba turi bendrų reikalų ir dalyvauji versle, arba izoliuoji save, tampi niekam neįdomus, prarandi sąjungininkus ir partnerius. Tai ypač jautru ilgalaikėse energetikos ir politikos dėlionėse.
Akivaizdu, kad Lietuva, energetikos sektoriuje nukirtusi saitus su Vokietija, mažina savo geopolitinį svorį. Tampame uždara, pažeidžiama ir mažiau saugia valstybe.
Supirkusi akcijas iš „Gazprom“ Lietuva taip pat netampa saugesnė. Rusijos koncernui atrišamos rankos prieš mūsų šalį nukreiptiems veiksmams, kurie iki šiol galėjo tiesiogiai pakenkti ir „Gazprom“ investicijoms įmonėse „Lietuvos dujos“ ir „Amber Grid“. Dabar šio, kad ir mažo, saugiklio neliko.
Racionaliu tokio sprendimo pavadinti negalima, o kiekvienas neracionalus žingsnis kainuoja. Kaina yra aiški – beveik 1 mlrd. litų, už kurį nebuvo sukurta jokios naujos infrastruktūros. Tai neatneš jokios naujos pridėtinės vertės. Kas gi apmokės šią sąskaitą? Tėra du būdai, abu nemalonūs šalies gyventojams.
Pirmasis kelias – pinigus susigrąžinti tiesiai iš vartotojų kišenės. Energetiką užvaldęs valstybinis monopolininkas „Lietuvos energija savo paslaugas teikia išimtinai vidaus rinkai. Tikėtina, kad bus bandoma sukurti naują metodiką (pavyzdžiui, įvesti VIAP mokestį nr. 2 šilumai, elektrai ir/arba dujoms) ir milijardą per aukštesnius energijos tarifus atsiimti tiesiai iš vartotojų.
Šiandien veikianti norminė bazė nenumato galimybės įmonių įsigijimo finansuoti per tarifą. Tačiau niekas nenustebs, jei bus priimtas įstatymas apie „strateginius tikslus energetikoje“, kuris įtvirtins, kad „Lietuvos energijai“ įstatymai negalioja.
Tai daug kartų matėme praktikoje, užtenka prisiminti „Williams“, „LEO“ ir Visagino atominės jėgainės projektų istorijas. Kito būdo susigrąžinti milijardą, išleisto akcijoms įmonių, kurių veikla ir kainodara yra reguliuojama VKEKK komisijos, paprasčiausiai nėra.
Kitu atveju valstybė patirs nuostolius. Tai reiškia, kad nukentės tie patys vartotojai, šiuo atveju – netiesiogiai.
Nemažiau svarbus klausimas šioje istorijoje: kodėl milžiniškos lėšos investuojamos į gamtinių dujų, kurių vartojimas ir poreikis kasmet mažėja, infrastruktūrą? Tai prieštarauja oficialiai strateginei valstybės krypčiai – atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai ir energetinės nepriklausomybės didinimui.
Virš 3 mlrd. litų bus atriekta SGD terminalui, kuris apsunkins biokuro diegimo projektus ir taps papildoma finansine našta šilumos ir dujų vartotojams. Nuo 2015 metų sausio 1 dienos dujų perdavimo mokestis, skirtas finansuoti terminalo išlaikymą, yra didinamas papildomais 240 mln. litų per metus.
Milijardinės investicijos į dujų infrastruktūrą žada liūdną scenarijų šilumos ir dujų vartotojams. Jei valstybė nutars likti dujine ir atsisakys 2,5 karto pigesnio lietuviško biokuro plėtros didžiuosiuose miestuose, šilumos tarifai nemažės.
Jeigu valstybė atvers kelią biokuro vartojimui, brangi dujinė infrastruktūra, į kurią ką tik investuoti milijardai, bus naudojama neracionaliai ir augins dujų kainą pramonei bei gyventojams. Tuo pat metu mūsų kaimynai, tarp jų – ir Latvija, nemato prasmės investuoti į dujų įmonių akcijas. Logiška, nes čia, kaip ir Lietuvoje, gamtinių dujų poreikis kasmet mažėja, o dujų tiekimas yra valstybės reguliuojamas neatsižvelgiant į įmonių nuosavybės formą. Valstybei nebūtinas įmonių akcijų valdymas norint sėkmingai reguliuoti jų veiklą. Šiuo požiūriu visiškai pritariu profesoriui Vidmantui Jankauskui.
