Atsakymas į šį aktualų klausimą yra toks pats, kaip ir atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje maži atlyginimai – dėl didelės mokestinės naštos. Visi įmonių ir gyventojų indėliai Lietuvos banko licenciją turinčiuose komerciniuose bankuose apmokestinami 0,45 proc. metiniu mokesčiu, vadinamu indėlių draudimo įmoka.
Šiuo metu Lietuvos gyventojai finansinėse institucijose laiko 30,6 milijardo litų, o įmonių indėliai siekia 14,3 milijardo.
Jei visos šios lėšos būtų laikomos tik Lietuvos banko licenciją turinčiuose bankuose, iš viso per metus į „Investicijų ir indėlių draudimo“ fondą būtų sumokama 201 milijonas litų. Šiuo metu ši suma yra šiek tiek mažesnė, nes dalis indėlių yra laikoma, pavyzdžiui, kredito unijose, kuriose indėlių draudimo įmoka yra mažesnė – tik 0,2 procento.
Tokį indėlių draudimo įmokų skirtumą paaiškinti sunku – paprastai draudimo įmoka priklauso nuo draudžiamo objekto vertės ir nuo draudiminio įvykio tikimybės arba, kitaip sakant, finansinės institucijos rizikos. Lietuvoje indėlių draudimo įmoka nepriklauso nei nuo vieno, nei nuo kito.
Nors draudžiami ne didesni nei 100 tūkst. eurų indėliai, įmokos taikomos visiems indėliams, o draudimo įmoka nepriklauso nuo institucijų rizikingumo.
Tokios draudimo sistemos analogas automobilių draudimo rinkoje atrodytų maždaug taip – visi mokėtų draudimo įmokas proporcingas savo automobilio vertei, bet avarijos atveju gautų ne daugiau nei visiems vienodą maksimalią iš anksto nustatytą išmoką, kuri gali būti ir kelis kartus mažesnė nei automobilio vertė.
Be to, draudimo įmoka nepriklausytų ir nuo vairavimo įgūdžių ir patirties – vairavimo instruktorius mokėtų tokią pačią įmoką kaip ir jau 7 avarijas padaręs devyniolikmetis.
Lietuvos indėlininkai yra labiau apmokestinami nei daugelyje ES šalių. Pavyzdžiui, Latvijoje metinė indėlių draudimo įmoka yra daugiau nei dvigubai mažesnė, o Estijoje beveik keturis kartus mažesnė nei Lietuvoje – atitinkamai, 0,2 ir 0,12 procento. Euro zonos senbuvėse šios įmokos yra dar mažesnės.
Suprantama, kad indėlių ir investicijų draudimo įmonės fonde po dviejų nemažų bankų ir kelių kredito unijų bankroto atsivėrė nemaža skylė, tačiau ją pildyti tik saugiose ir patikimose finansinėse institucijose santaupas laikančių gyventojų bei įmonių lėšomis yra neefektyvu ir nelogiška.
Draudimo įmokos yra reikalingos, tačiau kuomet jos neproporcingai didelės, didėja skolinimosi kaina gyventojams ir įmonėms, o tai turi neigiamos įtakos ekonomikos augimui bei darbo vietų kūrimui.
Šiame kontekste svarbu atsiminti, kad Europos centrinio banko (ECB) nustatytos bazinės metinės palūkanos šiuo metu siekia tik 0,05 procento ir yra devynis kartus mažesnės nei Lietuvoje taikoma indėlių draudimo įmoka. Kitaip sakant, priimti indėlį už nulines palūkanas komerciniam bankui Lietuvoje yra 9 kartus brangiau, nei pasiskolinti iš ECB.
Tuo tarpu gyventojams ir įmonėms belieka kantriai laukti arba ieškoti taupymo alternatyvų. Lietuviai yra labai konservatyvūs investuotojai – maždaug 75 proc. visų Lietuvos gyventojų finansinio turto yra indėliai, kai ES vidurkis siekia tik 40 procentų.
Tol, kol indėlių draudimo įmokos Lietuvoje yra 9 kartus didesnės už bazines palūkanas, teigiamos realios grąžos iš šios taupymo priemonės tikėtis yra sunku.
Todėl bent jau kol kas indėlininkai turėtų svarstyti alternatyvias taupymo ir investavimo priemones, kurioms netaikomas toks mokestis, ir, pavyzdžiui, galioja gyventojų pajamų mokesčio lengvata.
* * *
Straipsnio autorius yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
