– Jus atleido iš 15min.lt vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Kaip ir kodėl tai įvyko?
– Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, yra „mistika“. Kita vertus, esu valstietiško auklėjimo: mokytas apie save kalbėti kuo mažiau ir kuo mažiau savimi rūpintis. Bet jei toks dalykas būtų nutikęs kitam redaktoriui, tai kitas žodis, kuris man ateitų į galvą, būtų „nesveikas“. Sakyčiau, kad tiesiog kažkam labai reikėjo trūks plyš pašalinti redaktorių. Penktadienį ryte išgirstu apie reorganizaciją, o pirmadienį jau esu atleidžiamas.
Profesionalai atleidžiami visame pasaulyje, jie visur keičiami naujais, geresniais. Bet 15min.lt tai padaryta tokiu neprotingu būdu, kuris, nors ir pavadintas reorganizacija, realiai yra atviras pasityčiojimas ne tiek iš manęs, kiek iš visų 15min.lt dirbančių žurnalistų darbo, apskritai iš laisvos vakarietiškos žurnalistikos principų ir vertybių.
„Reorganizacijos“ esmė – portalas 15min.lt nebeturės vyriausiojo redaktoriaus. Tai yra pirma redakcija pasaulyje be „galvos“. Vyriausiojo redaktoriaus pareigas perima generalinis direktorius. Redakcija padalijama į aštuonis skyrius. Kai generalinio direktoriaus tuoj po mano atleidimo paklausė, kas redaguos tyrimų skyriaus žurnalistų rašinius, jis atsakė, kad žurnalistai gali vienas kito rašinius paredaguoti. Mirk iš juoko, bet tai tikrovė, kokią sunku buvo įsivaizduoti net sovietų laikais.
Maža to, man buvo mestas kaltinimas, kad esu blogas vadovas. Argumentų nebuvo pateikta jokių. Galiu tik priminti, kad generalinis direktorius prieš tris mėnesius man pats pasiūlė padidinti algą 1000 litų. Tiesa, padidinimo taip ir nesulaukiau, bet tai manęs nenustebino. Priešingų įsakymų gaudavau kas mėnesį: vieną mėnesį gaudavau nurodymą sustiprinti ekonomikos skyrių ir priimti į jį dar vieną žmogų, o kitą – atleisti keletą ar net keliolika žmonių, nes reikia mažinti nuostolius.
– Tačiau metinę premiją vis tiek gavote?
– Taip, ir šįmet, ir pernai gavau premijas už gerą darbą. Ir pabrėžiu dar kartą: pats generalinis direktorius pasiūlė padidinti atlyginimą. Aš to jo niekada neprašiau, apskritai to niekad nieko savo gyvenime dar nesu prašęs. Prašiau padidinti algas ypač prastai apmokamiems žurnalistams (15min.lt algos yra pačios mažiausios tarp trijų didžiųjų portalų).
Tai nuo kada prastai dirbantiems redaktoriams pirmiausia siūloma didinti atlyginimą, o tik po to jie yra atleidžiami? Penktadienį išgirstu tokius dalykus. Man buvo pasiūlyta tapti skyriaus vedėju, kuriame vienas žurnalistas rašo vidaus politikos temomis, o kitas – užsienio. Net prekybininkams ir kelių policininkams yra daugmaž aišku, kad užsienio naujienos ir vidaus politikos naujienos šiek tiek skiriasi. Pasirodo, yra žmonių, kurie gali devynerius metus vadovauti žiniasklaidos priemonei ir to nepagauti.
– Kodėl atsisakėte vadovauti skyriui?
– Vadovas ne tik iš redakcijos – iš bet kurios įmonės arba išnešamas kojomis į priekį, arba išeina pats, arba yra atleidžiamas. Ketvirto kelio jokia vadyba – nei moderni, nei pati prasčiausia – nežino. Kai kalbėjausi po atleidimo su savo žurnalistais, jie man tiesiai pasakė: „Redaktoriau, jei būtumėte sutikęs su tokiu pažeminimu, mes jūsų nebebūtume gerbę“. Užsitarnauti žmonių pagarbą yra be galo sunku. Užsitarnauti žurnalistų pagarbą yra beveik neįmanoma. O prarasti tą pagarbą galima per vieną akimirką. Kaip ten sako patarlė: ant nulinkusio karklo visos ožkos daro.
Apskritai apie kažkokį vadovavimą žurnalistams, ypač tokiai mažai redakcijai, kaip 15min.lt, kuri turi tik vieną kalbos redaktorių, tik vieną užsienio naujienų žurnalistą ir nė vieno kultūros temomis rašančio ir iš kurios 2013 metų antroje pusėje buvo atleista 17 žurnalistų (daugiau nei trečdalis) gali tik žmogus, kuris ne tik nenori, bet ir nesugeba pagauti žurnalistikos esmės.
Vienintelis dalykas, kurį gali sau leisti vyr. redaktorius tokiomis aplinkybėmis, yra juodai dirbti – užkamšyti skyles, taisyti elementarias klaidas ir planuoti redakcijos darbus į ateitį taip, kad su mažesne armija galėtum nugalėti gausesnius konkurentus.
Ranką prie širdies padėjęs dabar galiu pasakyti: per tuos pusantrų metų, kai aš praradau trečdalį žurnalistų, su likusiais mes smarkiai pagerinome turinį. Todėl kalbas apie blogą vadovavimą priimu kaip pasityčiojimą ir iš savęs, ir iš tų jaunų žmonių darbo dirbant viršvalandžius ir bandant padaryti tai, kas jokiam švedui, norvegui ir juolab estui pasiekti būtų fiziškai neįmanoma.
Sakykim taip: skyriaus vedėjas tokiame mažame portale yra nonsensas. Nebent nebūtų kur pinigo dėti. Jau dabar aišku, kad jokių tokių skyrių vedėjų ten nėra ir nebus. Būčiau supratęs, jei Tomas būtų atvirai pasakęs: negaliu ir nenoriu su tavimi toliau dirbti, skiriasi mūsų nuostatos, tariamės dėl išeitinės pašalpos. Ir būtume sukirtę rankomis, nes tai būtų garbingas vyriškas poelgis, o ne „reorganizacija“, už kurią vadybos kolegijos studentui dėstytojas kuolą parašytų.
– Kaip atrodė jūsų pokalbis su generaliniu direktoriumi?
– Pokalbis prasidėjo trečiadienį nuo susirašinėjimo dėl vienos menkos informacijos iš provincijos ir tokio pusiau atviro siūlymo išmesti ją parašiusią žurnalistę tik dėl to, kad reportažo herojė atsiuntė paneigimą (taip galima būtų per savaitę visus žurnalistus atleisti). Susirašinėjimas baigėsi nurodymu penktadienį 10 val. ateiti pasikalbėti. O penktadienį 10 val. man įteikė popierėlį su „restruktūrizacijos“ projektu, kurį pamatę katinai ir tie apsiverktų iš juoko. Žmonės buvo bet kaip suskirstyti į aštuonias grupes. Kiek girdėjau, paskui tos grupės vėl keitėsi.
– Ar tai, kaip buvo pasielgta jūsų atžvilgiu, yra išskirtinis atvejis Lietuvos žiniasklaidos istorijoje, ar vis dėlto – tendencija?
– Man per pusketvirtų metų tenka antrąkart patirti tokį pat atvejį. Beveik panašiai buvau išstumtas iš lrytas.lt vyr. redaktorių. Dabar, kai galiu palyginti abu savo potyrius, turiu pasakyti, kad mokslus JAV baigęs jaunas žmogus Tomas Balžekas atrodo šiek tiek prasčiau nei Gedvydas Vainauskas, kuris sukūrė tokią atmosferą, kad pasiprašyčiau atleidžiamas.
Tačiau po to, kai įteikiau pareiškimą išeiti iš darbo, kiti du akcininkai privertė G.Vainauską mane įkalbinėti likti laikraščio vyr. redaktoriaus pavaduotoju. Ir G.Vainauskas, žinant visą jo fanaberiją, atėjo pas mane ir įkalbinėjo, prašė bent jau neišeiti tą pačią dieną, o pasilikti dar porą mėnesių.
– Ar manote, kad sprendimas dėl vadinamosios restruktūrizacijos buvo ne tiek darbo optimizavimas, kiek politinis sprendimas?
– To klausti reikėtų ne manęs. Aš negaliu būti nešališkas, tačiau man optimizavimas yra tada, kai niekas netrukdo dirbti dėl visokių niekų. 15min.lt redakcija daug ir sunkiai dirbo ir, kaip rodo reakcija po mano atleidimo, daugybė net manęs nemėgstančių žmonių pripažino, kad jie mato puikius to darbo rezultatus. Tačiau vietoj pagyrimo žurnalistai, neuždirbantys nė 600 eurų per mėnesį, sulaukdavo patyčių – esą tokia menka yra jų vertė ir kaina rinkoje. Arba kaltinimų, kad žurnalistai nesiūlo naujovių.
Kai antras portalas Lietuvoje turi tik 25 ar 30 žurnalistų (mažiau nei pirmas ir trečias portalai), o žmogus per dieną parašo po 3 ar 4 tekstus, iš jo naujų idėjų nereikalautų net Poncijus Pilotas. Idėjų galima reikalauti iš žmogaus, kuris turi laiko pamąstyti, skaityti, kurį bent kartą per metus redakcija komandiruoja į naujųjų medijų konferencijas. Aš jau nekalbu apie tai, kad žurnalistas privalo turėti už ką geresnius batus nusipirkti.
– Ar galima tvirtinti, kad su jumis susidorojo?
– Nemėgstu skambių frazių. Dėliokim taip: dar prieš dešimt dienų aš buvau vyriausiasis redaktorius. Ir man niekas neturėjo ar bent jau nereiškė jokių esminių priekaištų dėl mano darbo. Mažėjant žurnalistų skaičiui, skaitomumas ir tekstų kultūra kilo. Su 15 min.lt, kuris prieš trejus metus buvo beveidis, pradėjo skaitytis, mus ėmė gerbti. 15min.lt praėjusiais metais pirmąkart atnešė grynojo pelno. Žurnalistų profesionalumas kilo ne dienomis, o valandomis. Bet šiandien jau nesu vyr. redaktorius.
Galime nubraukti visa tai, kas susiję su manimi, sakyti – „R.Valatka – šioks ir anoks, taip jam ir reikia“. Bet juk aš ne vienas buvau atleistas. Praėjus gal valandai po mano atleidimo, buvo atleistas sporto skyriaus vedėjas Modestas Krukauskas, kuris taip pat dirbo juodai – naktimis, vakarais, savaitgaliais. Už ką jį?.. Girdėjau, kad pagrindinis priekaištas jam buvo tas, kad Modestas pažįsta visus sporto pasaulio žmones, todėl esą negali būti objektyvus.
Dievulėliau brangus. Bet juk ir asilui aišku, kad žurnalistas yra tuo geresnis, kuo daugiau jo telefone yra numerių. Vadinasi, objektyviausi T.Balžekui būtų praktiką atliekantys pirmakursiai. Šioje vietoje pasakysiu tiesiai šviesiai: žurnalistas M.Krukauskas į gatvę išmestas tik dėl asmeniškumų. Dėl to, kad nebėgiojo pas generalinį direktorių „tartis“, o tarėsi su redaktoriumi. Ar tai gali būti laikoma norma laisvės 25-metį atšventusioje ES valstybėje? Jei tai norma, tai kritiškai žurnalistikai Lietuvoje apskritai atėjo grabas.
– Ką sakyti jauniems žmonėms, kurie po šito atvejo ateina studijuoti žurnalistikos? Štai tokia yra jų perspektyva?
– Taip, aš tą sakydavau ir anksčiau: mūsų darbo negerbia visa politikų, valdininkų ir verslininkų kasta. Šiame darbe jūs neturite jokių šansų gyventi oriai – ne tik uždirbti tiek, kad galėtumėte išlaikyti save ir savo šeimas, bet ir tikėtis, kad jūs neišlėksite iš darbo tik todėl, kad koks nors generalinio direktoriaus draugelis jūsų dėl ko nors nemėgsta ar tiesiog keršija.
– Ar jūsų atleidimas gali būti vertinamas kaip įspėjimas, kad žurnalistikoje lemia jūsų minėta kasta, o ne redaktoriai?
– O, jei tai būtų tik įspėjimas. Mano atleidimas jau greičiau sako, kad redaktoriai ir žurnalistai jau seniai tėra niekinami ir neaišku kam reikalingi priedai prie akcininkų ir jų pastatytų direktorių didingos misijos tvarkyti reikalus ekseliu ir užkulisiniais susitarimais su bankais, kelionių agentūromis ir pan.
Pažiūrėkite, kas liko iš „Kauno dienos“ redakcijos grupės, kur link juda kažkada darni buvusi „Lietuvos ryto“ sistema. Suskaičiuokite, kiek minučių žurnalistikos per dieną pagamina – taip, minučių, o ne valandų – visos komercinės TV kartu sudėjus ir paklauskite: o kur gali iš ten nueiti dirbti sąžiningi profesionalai? Ir klausimų apie įspėjimus nebekils.
Ateidamas į 15min.lt tikėjausi, kad bent jau čia bus laikomasi Lietuvos įstatymų, pagal kuriuos redakcija yra „dvigalvė“: generalinis direktorius atsako už reklamą, pinigus ir visą gamybą, o vyr. redaktorius atsako už turinį, žurnalistų priėmimą ir atleidimą, jų darbą. Ir taip, kaip aš nemokiau generalinio direktoriaus, kaip jam dirbti pelningai (nors būčiau galėjęs), taip niekas ir man neturi nurodinėti, kaip aš ir mano žurnalistai turi rašyti, kuris žurnalistas dirba gerai, o kuris – blogai.
Naivuolis. Lietuvoje, pasirodo, dvidešimt šeštais nepriklausomybės metais tai jau yra daug didesnė problema, nei buvo prieš 25 metus.
– Kodėl, jūsų manymu, buvo leista, kad žiniasklaidos reikalai Lietuvoje šitaip klostytųsi?
– Visas mūsų gyvenimas yra interesų kreivės ir projekcijos. Šiuo atveju sutampa visų be išimties politikų interesas – kad nebūtų stiprios žiniasklaidos. Sutampa ir verslininkų interesas – ypač tų verslininkų, kurie neturi gerų atstovų spaudai ir svarsto taip: „Jei man reikės, aš nusipirksiu vietą portale, televizijoje ar laikraštyje“.
Politikai ir vadybininkai mano, kad jie yra protingesni už žurnalistus ir geriau žino, kaip turi būti rašoma ir transliuojama. Ir trečia priežastis – visuomenei yra visiškai dzin dėl to, kad žurnalistika yra stumiama į paraštę. Apie mano atleidimą bent jau buvo pranešta, parodyta, o apie M.Krukausko atleidimą niekas net nesužinojo. O jei ir sužinotų, pasigirstų: taip jam ir reikia.
Pastarasis atvejis man atrodo daug žiauresnis nei mano: žurnalistas patikėjo redaktoriumi ir atėjo pas jį dirbti, o redaktorių išspyrus lauk, jis po valandos taip pat išspiriamas lauk. Vadinasi, visi žurnalistai, taip pat visi tie, su kuriais aš radau bendrą profesionalią kalbą, tampa lyg paženklinti Kaino ženklu.
– Ar įžvelgiate panašumų tarp sovietinės cenzūros ir to, kas vyksta šiandien?
– Galėčiau palyginti su karu ir vadinamuoju hibridiniu karu. Kare – viskas aišku: yra frontas, priešas priešais tave. O hibridiniame kare yra taip, kad dažnai nesuprasi, nei kur priešas, nei iš kur tau smogs ryte atėjus į darbą.
Prisiminkime laikus prieš Sąjūdžio įkūrimą. Mes žinojome, kur yra priešas, kaip apeiti cenzūrą. Tada būdavai viename apkase su redakcijos vadovais, jei tai buvo padorūs žmonės, su skaitytojais, šviesesniais žmonėmis. O dabar kažkam prireikia, kad R. Valatkos nebūtų, ir tai yra labai greitai padaroma. Padaroma remiantis laisvos visuomenės ir laisvosios rinkos principais.
– O kas ir kodėl norėjo, kad R. Valatkos nebūtų?
– Įtarimų turiu, įrodymų – ne. Jei ir turėčiau tų įrodymų, kokia iš jų nauda, kai tu jau esi gatvėje?
Iš esmės žurnalistas Lietuvoje šiandien yra dešimtis kartų mažiau apgintas, nei prieš 25 metus. Sakykim, kad tokių, kaip aš, laikas praėjo. Kai kas, galintis man pasiūlyti darbą, į priminimą apie mane pasakė: „Jis nesukalbamas“. Taip kuriama opinija, kad žmogus, kuris laikosi įstatymų ir gina savo pavaldinius tada, kai jie neteisingai kaltinami, kai reikalaujama juos išmesti ir prisisamdyti brangių „žvaigždžių“ iš kitur, yra „nesukalbamas“.
– Kas laimėjo iš to, kad jūs buvote atleistas iš vyr. redaktoriaus pareigų?
– Klausimas beveik retorinis. Man svarbiau tai, kas visiškai pralaimėjo. Tai aš pralaimėjau šį karą. Ne mūšį – pralaimėti mūšiai liko praeityje – pralaimėjau karą dėl to, kad maniau, jog žiniasklaida gali būti šiek tiek kitokia, kad žurnalistas neturėtų būti nei Romanovo, nei Vainausko ar trijų atsileidusių estų baudžiauninkas, kurį stumdo koks vietinis pasamdytas tijūnas, aštuonerius iš devynerių metų stumdęs nuostolius, bet šventai įsitikinęs, kad ne jis pats, o tik visi kiti su juo dirbantys – prasti vadovai.
– Kokia, jūsų akimis, yra žiniasklaidos Lietuvoje ateitis?
– Kalbame apie spaudos laidotuves – jos vyksta visame pasaulyje. Bet Lietuvoje gali nutikti taip, kad spaudos laidotuvės sutaps ir su laisvos žiniasklaidos laidotuvėmis. Kita vertus, gal taip kužda mano asmeninė nuoskauda. Tikėkimės, kad taip nebus. Kad įvyks stebuklas, ir mūsų komercinėse televizijose, be vienos žinių laidos, atsiras ir žurnalistinių tyrimų, bet ne jų imitacijų, laidų, politinių debatų.
– Gal tikros politikos ir tikrų debatų tiesiog niekam nereikia?
– Žinau tik tiek, kad kritiškas kalbėjimas apie politiką Lietuvoje vis dažniau sutinkamas su aiškiu nepasitenkinimu. „Kaip jis drįsta kritikuoti premjerą“ arba „kaip jis drįsta kritikuoti prezidentę, nes juk mes ją išrinkome“. Bet juk ją išrinkome ir tam, kad galėtume ją kritikuoti net tada, kai jos reitingas lenkia Vladimiro Putino reitingus. Jei norime nekritikuoti, išsirinkime karalių, ir baigtas kriukis su ta kritika.
– Ar Vidurio ir Vakarų Europos šalyse per pastarąjį ketvirtį amžiaus yra nutikę, kad tokio lygio redaktorių kaip nors panašiai būtų atleidę iš pareigų?
– Man labiau žinoma Lenkijos patirtis. Tai kažkaip negirdėjau. Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad taip atleidžia Adamą Michniką? Kad leidėjo direktorius vienas nuspręstų pakviesti A.Michniką 10 val. ryto, jam pasiūlytų tapti skyriaus vedėju, o pirmadienį ne tik atleistų, bet dienraštis liktų apskritai be vyr. redaktoriaus?
Man, žinoma, iki A.Michniko kaip iki Niujorko. Bet vis dėlto tai – palyginami dydžiai. Bent jau ta prasme, kad Lenkijoje tai neįmanoma, o Lietuvoje tai jau seniai vyksta ir kartojasi. Ir ne vien tik su manimi. Vadinasi, kažkas ne visai gerai mūsų karalystėje.
