Japonija – gardus kąsnis, bet mums nerūpi?

Estai tik anekdotuose lėti. Pasaulyje jie prisistato kaip informacinių technologijų šalis. O Lietuva, nors turi puikių žmogiškųjų išteklių, nesutaria, kuo norėtų būti. Stinga užmojų? Jų gal ir pakaktų, jei valstybės lygiu būtų parengta aiški inovacijų strategija.

Ž.Mauricas: „Estija sukūrė strategiją ir aiškiai skelbia pasauliui, kad yra informacinių technologijų šalis. Esminis skirtumas: estai žino, ko nori, o mes – ne.“<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Ž.Mauricas: „Estija sukūrė strategiją ir aiškiai skelbia pasauliui, kad yra informacinių technologijų šalis. Esminis skirtumas: estai žino, ko nori, o mes – ne.“<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Aida Murauskaitė („Lietuvos rytas“)

May 5, 2015, 6:00 AM, atnaujinta Jan 4, 2018, 11:53 PM

Baltijos šalių ekonomikos forume Japonijoje trims Baltijos šalims atstovavęs „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sudėlioja taškus: estai jau užsirekomendavo Tekančios Saulės šalyje, o mes, lietuviai, vis dar velkamės uodegoje.

Japoniją vis dar galėtume užkariauti, juolab proveržiui būtų galima panaudoti ir 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų pinigus. Tačiau Ž.Mauricas šiuo atžvilgiu nėra didelis optimistas.

„Mūsų inovatyvumo reitingas kur kas žemesnis nei konkurencingumo. O tai kelia nerimą, nes XXI inovacijų amžiuje būtent inovatyvi, žiniomis ir kūrybingomis idėjomis grįsta ekonomika bus konkurencingiausia, tad jei netapsime inovatyvūs, Lietuvos konkurencingumas ateityje gali suprastėti“, – sakė „Nordea“ ekonomistas.

– Kaip apibūdintumėte Baltijos regiono ir Japonijos ekonominius ryšius?

– Japonijos ekonomika yra trečia pasaulyje. Tačiau prekyba tarp šios šalies ir Baltijos regiono labai menka. Lietuvos indėlis šiame katile menkiausias – vos 0,15 proc. BVP. Estijos dalis – didžiausia (0,4 proc. BVP). Latviai – arčiau vidurio.

Mes turime galimybių dirbti su Japonija, tačiau tai šalis, su kuria užmezgus ryšius negalima tikėtis greitų rezultatų. Su ja reikia dirbti ilgai ir investuoti į bendradarbiavimą.

– Kuo išsiskiria estai?

– Visos Baltijos trijulės strategijos skirtingos, toliaregiškiausią pasirinko estai.

Estija prieš kelerius metus pardavė savo apyvartinius taršos leidimus Japonijai mainais į elektromobilių parką. Estai pasirašė sutartį su kompanija „Mitsubishi“, kuri Estijai padovanojo elektromobilių ir išplėtojo gana tankų tokių automobilių įkrovos stotelių tinklą.

Šis projektas tiek ekonominiu, tiek ekologiniu požiūriu Estijai nebuvo labai naudingas. Juk elektromobiliai labai brangūs, išmeta netgi daugiau anglies dvideginio nei dyzeliniai, nes Estija elektrai gaminti naudoja skalūnų naftą. Tačiau kaimyninė šalis jau laimėjo: jų santykiai su japonais labai geri, be to, ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje išsireklamavo kaip inovacijoms patraukli valstybė.

Inovacijos pradiniame etape dažnai nebūna ekonomiškai naudingos, juolab sunku apskaičiuoti, nuspėti, ar naujovė prigis.

Tačiau žinomumas jau davė naudos. Estai vasarį pasirašė sutartį su Japonija dėl pieno produktų eksporto. Ir dabar estiški pieno gaminiai, kurie anksčiau keliaudavo į Rusiją, vežami į Japoniją.

Japonijos rinka – milžiniška, Europos mastu būtų galima palyginti šitaip – tai Vokietija ir Prancūzija kartu sudėjus. Be to, kartą įkeli koją, tavęs neišmes kaip kad iš Rusijos. O stabilumas juk labai svarbu.

Tad Estijos pavyzdys gerai parodo, kaip galima suderinti inovacijas ir ilgalaikį bendradarbiavimą, gauti iš to ne vienus metus trunkančią naudą.

– Pabrėžėte, kad estai Japonijoje ne tik skina inovacijų vaisius, bet ir gali džiaugtis kur kas kasdieniškesniais rezultatais – pieno produktų eksportu.

Kodėl į šį traukinį nelipame mes, lietuviai?

– Prieš kelias savaites latviai pasirašė sutartį su kinais, o lietuviai eksportą nukreipė į ne tokias ekonomiškai ir politiškai stabilias rinkas – Baltarusiją, Kazachiją, Uzbekistaną, Azerbaidžaną, arabų šalis ir Iraną.

Dalis šios produkcijos rado kelią ir į Rusijos rinką. Tai trumpalaikių tikslų siekis, artimas horizontas.

Estija gali džiaugtis stabilumu, dėl Latvijos – taip, bendradarbiavimas su kinais turi savų niuansų, tačiau Lietuva gali užlipti vėl ant to paties grėblio. Tad reikia strateginio plano, kaip plėtoti bendradarbiavimą su stabiliomis ir perspektyviomis užsienio rinkomis investuojant į teigiamo savo šalies įvaizdžio kūrimą – juk parduoti Japonijai skamba solidžiau nei Uzbekistanui.

Estiją Japonijoje žino kur kas daugiau žmonių nei Lietuvą. Tarkim, nemažai žmonių Japonijoje žino apie Estijoje vykdomą e.piliečio projektą.

Praktiškai įgyvendinti tai, kad bet kuris pasaulio žmogus gali tapti estu, sunku, bet bent jau teorinis užmojis pasiektas – Estija išsireklamavo.

Japonai Estiją mato kaip gerą platformą įeiti į Europos Sąjungos rinką. Mūsų kaimynė pasirodė kaip lanksti valstybė. Su Japonijos verslo atstovais susitinka ir Estijos prezidentas, ir ministrai, tad viskas vyksta aukščiausiu lygiu.

Lietuva japonams kol kas yra nežinomas kraštas, dalis netgi mano, kad mes – Rusijos dalis. Tai reikia suvokti ir aiškiai prisistatyti kaip europietiškam kraštui. Dėl politinių pažiūrų Japonijoje nėra naudinga būti tapatinamiems su Rusijos erdve.

– Ką lietuviai parduoda japonams?

– Didžiausią dalį sudaro lazeriai. Šiek tiek eksportuojame maisto produktų, tačiau tai tik bandymai, pavienės iniciatyvos. Tad potencialas didelis.

Pirmiausia lietuviai galėtų japonams pasiūlyti ekologiškus maisto produktus, tai juos labai domina ir jie savo užaugintą ekologišką maistą labai vertina, tik bėda ta, kad patys dėl žemės stokos negali jo pakankamai užsiauginti (Japonija importuoja net geriamąjį vandenį, kurio taip pat pati pakankamai neturi).

Japonams ekologija labai svarbi, tad turtinga valstybė vertina europietiškus produktus, kaip ir kitur Azijoje. Japonija importuoja daug maisto produktų iš Naujosios Zelandijos, tačiau nenori būti priklausoma nuo vienos valstybės.

Japonija nori plėsti savo importo rinkas, tad Lietuvai šiuo metu puiki proga ten patekti. Europą jie mato kaip svarbiausią savo tikslą, net į JAV jie žiūri skeptiškai.

– Ką Lietuva dėl to turėtų padaryti pirmiausia?

– Mes turime tapti ne ES užkampiu, o tais, pas kuriuos pirmiausia nori ateiti investuotojai iš tokių šalių kaip Japonija.

Tačiau Lietuva neturi inovacijų strategijos, kuri aiškiai pristatytų, kuo mes norėtume tapti, kokia yra mūsų vizija, misija ir tikslai. Mokslo ir eksperimentinės plėtros tyrimus ir lėšas jiems administruoja Ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos, tačiau bendradarbiavimo trūksta netgi tarp jų. Jau nekalbant apie bendrą valstybės strategiją.

Į Lietuvą iš ES ateina daug mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skirtų lėšų – netgi tam tikrais atvejais per daug. Tačiau Lietuvoje dažnai kuriami įvairūs projektai dėl projektų – nesvarbu, koks bus rezultatas (dažnai rezultatui pasiekti užtenka parodyti, kad pinigai buvo išleisti, o vėliau – nors ir tvanas).

Kita bėda – nesusikalba valstybė ir aukštasis mokslas. Tikėtis, kad verslas vykdys daug mokslo tyrimų, neverta, nes tai brangu ir rizikinga.

Taip yra visame pasaulyje. Tiktai didžiosios įmonės, tokios kaip „Nokia“ ar „Ericsson“, atlieka mokslo tyrimus.

Tarkime, „Michelin“ Prancūzijoje tyrimams pinigų išleidžia daugiau nei visa Lietuva.

Lietuvoje dažnai tyrėjai ieško, kaip išspręsti problemą, kurios nėra. O verslas nesiryžta žengti į inovacijų sritį ir mieliau perka inovacijas iš kitų šalių.

Inovacijoms ir mokslo tyrimams skiriamas investicijas būtų galima palyginti su investicijomis į darbuotojų išsilavinimą.

Jei valstybė nemokėtų už studijas, mažai tikėtina, kad įmonės pačios mokėtų už savo būsimų darbuotojų studijas. Veikiau iškeltų savo veiklą į tas šalis, kuriose jau yra parengtų specialistų, arba apsiribotų mažiau išsilavinimui imlia gamyba.

Todėl jei norime, kad Lietuvoje kurtųsi inovatyvios įmonės ir talentingiausi gyventojai liktų Lietuvoje, tyrimus, kaip kitose pasaulio šalyse, turėtų finansuoti valstybė.

Tačiau tyrimai turėtų būti atliekami ne dėl tyrimų, o glaudžiai bendradarbiauti su privačiu sektoriumi, kad tyrimų naudą pajustų visa Lietuvos visuomenė.

Lietuvoje ES pinigai, skirti mokslo tyrimams, baigsis 2020-aisiais. Ar iki tol Lietuva pasistūmės į viršų inovacijų švieslentėje? Manau, kad Lietuva turi didelį potencialą, tačiau nesutarus dėl bendros strategijos ir viską palikus savieigai rezultatai gali nuvilti.

Šalies inovacijų strategija turėtų būti esminis iššūkis Lietuvos valdžiai. O dabar perkame gatavą produktą ir mokame pinigus kitiems. Patys neskatiname savos plėtros.

Estija sukūrė strategiją ir aiškiai skelbia pasauliui, kad yra informacinių technologijų šalis. Tai įrodo ir Estijoje įkurtas kovos su kibernetinėmis atakomis centras. Esminis skirtumas: estai žino, ko nori, o mes – ne.

Pavyzdžių yra daugiau. Kodėl airiai taip staigiai šovė į viršų? Jie turėjo aiškią strategiją: IT, biotechnologijos, aukštųjų technologijų produktai. Ko nori, aiškiai žino ir Pietų Korėja, ir Singapūras, ir Japonija. Lietuviams yra iš ko mokytis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.