Ekonomikos augimo metu daugumos pajamos kyla, o per nuosmukį – krinta, todėl kinta skurdo riba. O žemiau jos esančių asmenų dalis Lietuvoje beveik nesikeičia. Nenuostabu, jog pranešimai apie skurdą tapo nuobodūs lyg sena fotografija. Ji nebestebina piliečių, neinspiruoja politikų veiksmų.
Tačiau pažvelkime į skurdo dinamiką. Priešingai arogantiškai nuomonei, skirstančiai gyventojus į sėkminguosius ir nevykėlius, rotacija skurde gana sparti. Per pastaruosius aštuonerius metus skurdo upe perbrido kas trečias lietuvis, o bent ketverius metus iš eilės joje užsilieka tik keli procentai. Kasmet apie 7 proc. visų gyventojų nuskursta, bet panaši dalis ir pasitraukia iš skurdo.
Todėl nepagrįsta teigti: jie – ten, mes – čia. Jei turėtume skurdo tyrimų istoriją ne aštuoneriems, o 80-imčiai metų, t.y. žmogaus gyvenimo trukmei, skurdą patyrusiųjų dalis gal būtų ne mažiau kaip pusė gyventojų. Tai leistų dar geriau suprasti seną išmintį – neišsižadėk lazdos ir terbos.
Tačiau, deja, ne ji, o laikinos sėkmės optimizmas formuoja pirmiausia viešąja opiniją, o per ją – ir socialinę politiką. Todėl socialinės politikos priemonės nepakankamos ir todėl beveik pusės krintačiųjų į skurdą ir jį paliekančių likimą lemia kitimas darbo pajamų, o jų praradimų socialinės politikos priemonės nekompensuoja.
Labai dažnai kartojama, jog geriausia skurdo prevencijos priemonė yra darbas. Išmintinga ir paprasta. Tačiau realybė nepaprasta – niekada nėra ir nebus taip, kad visi dirbtų, o iš tų, kurie dirba, alga nuo skurdo apsaugo ne visus. Darbo praradimas lemia penktadalio, o algos sumažėjimas – net ketvirtadalio nuskurdimą. Kad praradę darbą žmonės ir jų šeimos nenuskurstų, šimtmetį žinomas instrumentas – nedarbo draudimas. Jis Lietuvoje iki šiol tėra simbolinis. Garsiajame Socialiniame modelyje pasiūlyta jį sustiprinti. Tikėkimės, politikų pagaliau bus palaikytas.
Kaip minėjome, 25 proc. žmonių nuskursta todėl, kad sumažėja algos. Algų kitimas tik „į viršų“, t.y. tik didėjimas laikomas ekonominiu dėsningumu. Didele dalimi Vakarų šalyse jį lemia profsąjungų veikla. Darbuotojai paprastai geriau organizuoti nei produktų vartotojai. Todėl, įmonėms susidūrus su finansiniais sunkumais, paprastai keliamos kainos, bet nemažinamos algos.
Lietuvoje – kitaip. Ne veltui esame net aštuntoje vietoje pasaulyje pagal darbo užmokesčio lankstumą, t.y. galimybe sumažinti algas (nepainiokime su popierinėmis Darbo kodekso teisėmis ir jo nelankstumu atleidžiant darbuotojus).
Tačiau, net jei pajamos nemažėja absoliučiai, kas dešimtas nuskurdo vien todėl, kad jo pajamos neauga arba auga lėčiau nei skurdo riba – nespėjama su sėkmingesne visuomenės dalimi, nuo kurių algų priklauso skurdo ribos lygis. Šį dalies gyventojų pajamų lėtapėdiškumą įveikti būtų galima, jeigu būtų tarifiniai susitarimai dėl algų indeksavimo privačiame sektoriuje, o su biudžetininkais sąžiningai elgtųsi valdžia – indeksuotų jų algas ir socialines išmokas. Visa tai seniai veikia Vakarų šalyse.
Dar dešimtadalis gyventojų nuskursta todėl, kad jų vaikai auga greičiau nei tėvų pajamos. Augant vaikams, poreikiai auga, todėl paaugliams tyrėjai taiko aukštesnę skurdo ribą. Tarp paauglių skurdas labiausiai paplitęs – skursta 27 proc., o žvelgiant dinamiškai – bręstantis vaikas dalį šeimų patraukia į skurdą. Politikai verkšlena dėl mažo gimstamumo, bet niekada – dėl prieš keliolika metų gimusiųjų skurdo. Todėl paauglystė negailestingai rūšiuoja – į „gerų tėvų vaikus“ ir pasmerktuosius paveldėti skurdą dėl nepriežiūros, prasto pažangumo, ankstyvo mokymosi nutraukimo ir skuboto šeimų kūrimo.
Kokios išvados socialinės politikos požiūriu, kai žvelgiame ne tik į skurdo fotografiją, bet ir dinaminiu aspektu? Pirma, skurdas nėra tam tikrų, dažnai smerkiamų, asmenų savybė, bet rizika, kuri bent ilgesnėje perspektyvoje gresia daugumai normalių žmonių. Antra, svarbu ne tik pagalba jau skurstantiems, bet ir prevencija – neleisti, kad dirbančiųjų pajamos būtų įšaldomos, stebėti, kad socialinis draudimas kompensuotų dėl nedarbo, senatvės ar ligos prarastą algą, o į demografinius pokyčius – vaikų gimimą, jų poreikių su amžiumi augimą, skyrybas – reaguotų socialinė parama.
