Didžiausia mokestinė našta dirbantiesiems yra susijusi su
socialinio draudimo įmokomis, tačiau apie jų mažėjimą kalbėti yra
sudėtinga – ypač tuomet, kai dirbančiųjų gretos retėja, o pensinio
amžiaus gyventojų skaičius sparčiai auga. Todėl akys nukrypsta į
gyventojų pajamų mokestį (GPM). Pasaulyje yra kelios dažniausiai
gamtiniais ištekliais turtingos valstybės, kurios neapmokestina
savo gyventojų pajamų. Jei tokį žingsnį žengtų ir Lietuva, ji
nebrangiai save pareklamuotų ne tik kaip drąsią, bet ir pažangią
valstybę, bei sulauktų teigiamo pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Ir
tai nebūtų vieninteliai tokio sprendimo motyvai nei naudos.
GPM įstatymo 17 straipsnyje yra įvardinamos pajamos, kurios
nėra apmokestinamos. Iš viso šiame straipsnyje yra net 55 išimtys.
Vien šis įstatymo straipsnis yra keistas 34 kartus, o visas
įstatymas nuo jo įsigaliojimo 2002 metais Seimo buvo koreguotas net
54 kartus. Problema yra tai, kad daugybe išimčių dažnai naudojasi
tikrai ne mažiausias pajamas gaunantys šalies gyventojai. Be to,
šio mokesčio sugeba išvengti ir, žinoma, šešėlines pajamas
gaunantys asmenys.
Dar daugiau – įstatyminių nuostatų sudėtingumas, išimčių gausa
ir nuolatinė kaita sukuria milžinišką administracinę naštą.
Mokesčio tarifas nėra fiksuotas, nes yra taikomi dviejų rūšių
neapmokestinami dydžiai, kurie taip pat nėra fiksuoti. Vienas
svyruoja atsižvelgiant į atlyginimo dydį, o kitas – į vaikų
skaičių. Labiau komplikuotą gyventojų pajamų apmokestinimą sukurti,
matyt, būtų sudėtinga. Konkrečių paskaičiavimų nėra, bet galima
drąsiai teigti, kad šio mokesčio administravimas gyventojams,
įmonėms ir valstybei kainuoja daugiau nei bet kurio kito mokesčio.
Tuo tarpu iš šio mokesčio surenkamos pajamos pernai valstybės ir
savivaldybių biudžetuose siekė 1,3 milijardo eurų, arba 23 proc.
visų pajamų.
Žinoma, visiškai atsisakius šio mokesčio, prarastas pajamas
reikėtų kompensuoti kitais mokesčiais. Kaip tai būtų galima
padaryti? Jei darytume prielaidą, kad tie 1,3 milijardo eurų, kurių
gyventojai nesumokėtų į biudžetą, būtų skiriami ne santaupoms, o
vartojimui, tuomet biudžetas gautų šiek tiek papildomų pajamų iš
PVM ir akcizų. Taigi tam, kad būtų išlaikytas status quo ir bendros
biudžeto pajamos nesumažėtų, užtektų PVM tarifą padidinti tik dviem
procentiniais punktais, tai yra iki 23 proc. Dėl to biudžeto
pajamos padidėtų maždaug 0,6 milijardo eurų.
Likusi prarastų mokesčių dalis nesunkiai kompensuojama tik šiek
tiek išplečiant turto mokesčių bazę. Pernai iš turto mokesčių
biudžetas gavo tik apie 0,1 milijardo, arba 2 proc. visų pajamų.
Tam, kad bendros biudžeto pajamos nesumažėtų, turto mokesčių
pajamos turėtų padidėti iki 0,6 milijardo eurų per metus.
Valstybėje, kurioje klesti šešėlinė ekonomika, svarbu ir tai, kad
išvengti registruoto turto mokesčių, priešingai nei pajamų
mokesčio, yra gana sudėtinga. Koks turtas turėtų būti
apmokestinamas – ar daugiau nekilnojamo turto, ar brangios arba
aplinką teršiančios transporto priemonės – yra atskiros diskusijos
klausimas.
Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad beveik visiems vidutines
ir mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams tokia mokesčių
rokiruotė būtų teigiama arba neutrali. Net jei reikėtų sumokėti
didesnius turto mokesčius, šeimos biudžetas nenukentėtų, nes jį
papildytų pajamų augimas dėl GPM panaikinimo. Atsisakius šio
mokesčio sumažėtų paskatos mokėti atlyginimus vokeliuose, valstybė
sutaupytų jo administravimo išlaidas, o jokios tiesioginės naudos
neturėtų asmenys, gyvenantys, pavyzdžiui, iš kontrabandos ar kitos
nelegalios veiklos. Žinoma, būtų dar geriau, jei prarastos GPM
pajamos biudžete būtų kompensuojamos ne iš didesnių kitų mokesčių,
o, pavyzdžiui, efektyviau valdant valstybės ir savivaldybių įmones
bei gaunant iš jų didesnius dividendus.
Dauguma mokslininkų, analizuojančių optimalias mokesčių
sistemas, tikėtina, palaikytų tokią Lietuvos mokesčių sistemos
reformą. James Mirrlees teoriniai modeliai elegantiškai
iliustruoja, kad pajamų mokestis nėra efektyvus nelygybės ir
socialinės atskirties mažinimo instrumentas, ribinis pajamų
mokesčio tarifas turėtų artėti prie nulio, o mažas pajamas
gaunantiems asmenims netgi turėtų būti neigiamas! Beje, 1996 metais
jis apdovanotas ekonomikos premija Alfredui Nobeliui atminti. Ne
vieno empirinio tyrimo, analizuojančio daugelio šalių praktiką,
rezultatai taip pat rodo tą patį – ekonominiam efektyvumui ir
socialiniam teisingumui labiau kenkia pajamų apmokestinimas, o ne
vartojimo ir turto mokesčiai. Tokie rezultatai atrodo intuityviai
suprantami ir be mokslinių tyrimų: ką teisingiau apmokestinti –
pastangas kurti vertę ir uždirbti pajamas, ar vartojimą ir turtą,
kitaip sakant, hedonizmą?
Sunku tikėtis, kad tokia idėja sulauktų plataus politinio
pritarimo ir greitu metu galėtų tapti realybe. Tačiau tokio tikslo
link – neapmokestinamų gyventojų pajamų – galima judėti
palaipsniui. Pavyzdžiui, jau šiandien būtų galima nebeapmokestinti
pajamų, kurias gauna tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos. Tai
ne tik būtų socialiai atsakinga ir valstybės finansų
neišbalansuojanti politika, bet ir labai efektyvi Lietuvos
demografinių problemų sprendimo priemonė.