Kažkaip stebėtinai rugpjūčio pradžioje sutapo keletas įvykių. Na, bet peržvelkime viską iš eilės.
Iranas išeina į naftos rinką ir gauna ne tik galimybę imti kreditus iš Vakarų, bet ir gauti didelių investicijų. Į ką tai keičiama, kol kas nesvarbu – Irano žmonės nori gyventi kaip Emyratuose, ir po 10-15 metų taip ir nutiks. Kinija nutiesė geležinkelio atšaką aplenkiant Rusiją „naujuoju šilko keliu“ – nenuostabu, kad Odesoje planuojama gerokai išplėsti transporto terminalus. Ukrainos uostai pasirengę dirbti dviem kryptimis – iš Europos į Aziją ir iš Azijos į Europą. Terminalai plečiami tuo metu, kai Rusijoje traktoriais naikinami sankcijomis uždrausti maisto produktai.
Ir štai dar taip netinkamu laiku Rusijai – Jungtinių Valstijų naftos saugyklose kažkaip netikėtai nafta pradėjo tiesiog lietis per kraštus, ir būtina ją skubiai parduoti, ir parduoti Europai. O dar ir Saudo Arabija krintant naftos kainoms planuoja ne mažinti, o didinti gavybą.
Visiškai suprantama – energijos išteklių kainų kritimas yra ilgalaikė tendencija 5-10 metų į priekį. Kodėl? Todėl, kad Jungtinėse Valstijose analitikai įžiūrėjo naudą iš žalios šviesos uždegimo naftos gavybai savo teritorijoje – tai gerokai pagyvins ekonomiką.
Obama nori palikti Baltuosius Rūmus ne tik kaip taikdarys, bet ir kaip prezidentas, prikėlęs šalies ekonomiką iš stagnacijos. Ir panašu, kad jam puikiai sekasi. Ir staiga griūva Kinijos vertybinių popierių rinka! Nagi pagalvokim, kaip ir kas tą griūtį sukėlė? Taip, teisingai – tas, kas ją pakaitino, o tai tikrai ne Kinijos vyriausybė.
Minutėlę pamąstykime – o kam jie tai padarė? Labai paprastas atsakymas – kad augant JAV ekonomikai investuotojai plūsteltų iš Kinijos į JAV. Tikrai įdomi tendencija artimiausią dešimtmetį. Tai naujų energetinių technologijų ir trimačių spausdintuvų pramoninio panaudojimo fone? Patikėkite – technologiniai siurprizai tik prasideda.
O kas vyksta Rusijoje?
„Gazprom“ ir „Rosnef“ faktiškai bankrutavusios bendrovės. Ir jos 2015 metų pabaigoje atsidurs juodojoje skylėje. Dalykas tas, kad nesimato jokios perspektyvos atšaukti sankcijas Rusijai, kaip nėra ir galimybių padidinti naftos ir dujų pardavimą artimiausius penkerius metus. Kainos krenta, nauji dujotiekiai bus nutiesti po kokių 7-ių metų, jeigu, aišku, atsiras pinigų. Sečinas jau pranešė prezidentui, kad Rusijoje kils problemų su benzino gamyba, kadangi „naftos kainai nukritus iki 40 dolerių už barelį Rusijoje gaminti benziną neapsimoka“.
O kariuomenė didinama. Be to, dega visas Sibiras, kurį greičiau ne gesina, o kažkas nuolat padeginėja. Įdomu kas? Sibire Kinija 50-iai metų išsinuomojo žemės daugiau, negu Krymas ir Donbasas kartu sudėjus. Ši nuoma per metus kainuoja mažiau, negu vienas amerikiečių naikintuvas. Ir čia staiga pradeda Europoje areštuoti Rusijos turtą teismo sprendimu dėl „JUKOS“.
Areštų čempionė – Prancūzija, „mūsų sena patikima draugė“. Nesunku suprasti kodėl – todėl, kad Maskvoje sniego valymo mašina „atsitiktinai“ buvo nublokštas stambiausios Prancūzijos energetikos bendrovės „TOTAL“ prezidentas. Prancūzai ne kvailiai –tai ne Kaczynskio lėktuvas, „prastomis oro sąlygomis“ jie kažkaip nepatikėjo.
Ir štai sankcijų, naftos kainos, valstybės ir oligarchų turto areštų fone vyšnia ant torto – valstybės skola. Įmonių ir vyriausybės mokėjimų pikas – rugpjūčio pabaiga ir rugsėjo pradžia bei gruodis. Kitaip tariant, būtina sumokėti apvalias sumas. Tačiau dalis pinigų areštuota užsienyje, realiai Rusijos stabilizacijos fonde yra ne 300, o 150 mlrd. dolerių. O valgyti visiems norisi. Be to, Rusija ne tik kariauja Ukrainoje, bet ir atidarė „antrą frontą“ Kaukaze, kur padaugėjo sukilėlių Dagestane ir Čečėnijoje. „Islamo valstybė“, kuri užgimė ne be FST ir GRU pagalbos, staiga atsirado Rusijos pietuose.
Tai, kas įvyks Rusijoje rudenį, galima pavadinti domino efektu, o rusiškai galima pasakyti taip: „valgyti labai norisi, o kažkaip viskas dingo“.
Ypač tai bus pastebima tolimuose Rusijos pakraščiuose riebios Maskvos fone. Mieli Rusijos žmonės, įvykiai klostysis štai taip. Sulaukę Čitoje (beje, miesto pakraščiai dėl gaisrų jau sudegė) eilinio atostogininko cinkuotame karste, „krymnašo“ tėvai vieną rytą parduotuvėse neberas įprastų maisto produktų. Be to, „atostogininkai“ Ukrainoje 2015 metų pabaigoje su „agresyvaus NATO bloko“ pagalba bus naikinami jau panaudojant naują technologiją – nuotoliniu būdu.
Bet nusispjauti į“atostogininkus“ ir „parmezaną“ – dėl atsiradusios properšos biudžete ir kilusios panikos maisto produktų rinkoje Sibire, Šiaurėje, nejuodžemio srityse jau ne parmezanas rūpės spalį. O kada doleris po 120, tai ir importinės bulvytės iš Baltarusijos – delikatesas. Ir pirmieji alkanųjų maištai gruodį prasidės periferijoje.
Maskva, žinoma, pasiųs kariuomenę ir į Sibirą, ir į Šiaurę, ir visus maištus numalšins, bet reikia kažkaip spręsti problemą. Ir pagrindinis klausimas jau bus ne dėl kariuomenės išvedimo iš Donbaso, pagrindinis klausimas – „Krymnaš“, o čia Putinas užsispirs kaip ožys, kadangi netikėtas Krymo grąžinimas Ukrainai būtų visiškas galas ir katastrofa. Vienas iš variantų – pasiūlys reparacijas, ir ne 100 milijardų dolerių kaip gegužę, o žymiai daugiau – maždaug 200 arba 300. O Ukraina pasiderės, bet nesutiks, juk kuo toliau, tuo gražiau.
Noriu iš karto išsklaidyti 86 procentų „krymnašų“ naivumą, kurie mano, kad panorėjus viską galima grąžinti atgal mano mylimo autoriaus žodžiais:
„Aš kartais skaitau visokius analitikus, ir man ypač patinka tie, kurie rašo apie strategiją „Anakonda“, kurią civilizuotas pasaulis naudoja Kacapstanui – lėtą smaugimą, nepaliekant galimybių atlikti staigius veiksmus. Tačiau mes katedroje protingesni už visokius analitikus, ir todėl sakome tiesiai – tai, kas daroma su Rusija, tai ne „Anakonda“, tai „Varanas“ (driežas Varanus – Red.). Tai – išplėšti iš aukos šiknos mėsos gabalėlį ir eiti per saugų atstumą paskui svirduliuojantį nuo nukraujavimo ir sepsio arklį laukiant, kol jis tyliai pastips.
Sankcijos ne rogutės, jų neapsuksi, timptelėjęs už virvutės. O ką, kažkas tikrai galvoja, kad jeigu Raisa Vladimirovna taps gera, apsikirps ir nusikramtys nagus, tai specialiai dėl jos kilstels naftos kainas, kad ji nekosėtų? Ar akimirksniu bus atlyginti patirti prarastos reputacijos nuostoliai? Susirinks žmonės ir pasakys: „Tegu tie norvegai lenda į šikną, vėl pirkime iš Rusijos, tik pažvelk, kokie jie „cacos“ pasidarė!“ Jie tokie geručiai...
Sankcijos, kaip kojos amputacijos analogas, iš pradžių kelia nepatogumų abiems pusėms. Tik vėliau vienai pusei užgyja ir atauga, o kitai pusei – užpūliuoja ir gangrenuoja. Ir ką nors keisti susiklosčius tokiai padėčiai nesuinteresuota būtent sveikstančioji pusė. O kacapo sąmonėje įsišaknijęs įsitikinimas, kad nupjautą koją galima prisiūti šen ir ten kiek nori kartų, svarbiausia nukramdyti kojos pirštų nagus ir padaryti pedikiūrą“.
Brangūs mano mylimi „Rusijos liberalai“, periodiškai susirašinėjantys su manimi su patosu ir užuojauta. Niekas jums vėl čiaupo nebeatsuks (taip paprastai jau nebeišdegs) ir pinigų negrąžins, bent jau artimiausioje ateityje. Net jei jūs dabar grąžinsite Krymą. Kol tai įvyks, Rusija vėl bus 1991 metuose po Pavlovo reformos ir GKČP 2.0MMM. O tiksliau – negrįžtamumo tašką jūs praėjote dar pernai ties Ilovaisku ir Torezu. Todėl – sėkmės jums, iki gruodžio apsirūpinkite druska ir degtukais. Širdingas sveikinimas iš Londono, kur mes su partneriais aptariame naują projektą „Tarpujūris“.
Viktoras Ševčiukas „Russkij Jevrej“.