Pastaraisiais metais vienas iš pagrindinių augimą slopinusių veiksnių buvo nepakankamos verslo investicijos. Nuo 2004 iki 2008 metų Lietuvos įmonių materialinės investicijos vidutiniškai sudarė 17 proc. BVP. Nors ekonomikos nuosmukis jau toli praeityje, įmonių investicijos vis dar sudaro tik 11 proc. BVP. Šioje srityje mus smarkiai lenkia ir Estija bei Latvija, kur įmonių investicijos sudaro atitinkamai 18 ir 17 proc. BVP.
Šių metų pirmąjį ketvirtį jau matėme spartesnį investicijų augimą, tačiau jų lygis išlieka neadekvačiai mažas ir norisi tikėtis, kad ES finansavimas jas išjudins. To laukimas yra vienas iš veiksnių, dėl kurio kai kurios įmonės atideda investicijas. Akivaizdu, yra ir daugiau priežasčių – neigiami lūkesčiai, nestabili ir sunkiai prognozuojama politinė aplinka.
Tačiau negalima suabsoliutinti ir teigti, kad ES investicijos Lietuvoje savo funkcijos neatlieka. Tai yra alternatyvus finansavimo šaltinis, kuris papildo nuosavą ir skolintą kapitalą. Įtaka ilgalaikiam šalies konkurencingumui priklauso nuo lėšų paskirstymo skaidrumo ir efektyvumo.
Žinoma, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu vienas iš pagrindinių ekonomikos augimo veiksnių yra struktūrinės reformos – viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas, mokesčių sistemos tobulinimas, darbo santykių reguliavimo keitimas, socialinio draudimo sistemos reforma, kova su mokesčių vengimu, šešėline ekonomika, korupcija.
Ar ateinančios ES investicijos darys didelę įtaką Lietuvos konkurencingumui labai priklausys nuo jų paskirstymo skaidrumo ir efektyvumo. Jei ES lėšas sugebės įsisavinti ne geriausias idėjas ir potencialą turinčios įmonės, o neskaidrių ryšių ir užnugarių turintys verslininkai, tai ne tik nepadės, bet bus žalinga šalies ekonomikai.
N.Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas