Advokatų profesinės bendrijos „Fort“ advokatas Andrius
Bambalas mano, kad procesas ICSID gali trukti apie 4 metus, o su juo
susijusios Lietuvos išlaidos viršys 4 mln. JAV dolerių (3,7 mln.
eurų). Jis taip pat pabrėžė, kad ICSID sprendimas, skirtingai,
nei pavyzdžiui Stokholmo arbitražo, įsigalios automatiškai.
„Lietuva iki šiol ICSID turėjo tik vieną ginčą – su
Norvegijos „Parkerings-Compagniet“, kuri 2005-2007 metais
nesėkmingai bandė priteisti nuostolius dėl investicijų į Vilniaus
miesto parkavimo sistemos kūrimo projektą.
ICSID ypatumas tas, kad
jeigu yra priimamas sprendimas, pagal Vašingtono konvenciją jam
nereikia pripažinimo ir vykdymo (nereikia kreiptis į ginčo šalių
teismus – BNS). Pagal konvenciją, ICSID sprendimas, kiek tai susiję
su pinigine kompensacija ir nurodymu sumokėti pinigus, yra laikomas
galutiniu aukščiausios instancijos teismo sprendimu“, – BNS sakė
A.Bambalas.
Todėl, anot jo, šiuo atveju nepasikartos Švedijos „Svenska
Petroleum Exploration“ istorija, kuriai 2003 metais Kopenhagos
arbitraže iš Lietuvos Vyriausybės ir bendrovės „Geonafta“
prisiteisus beveik 13 mln. dolerių, sprendimas buvo ginčijamas
Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teismuose, kol galiausiai viskas
baigėsi 2008 metais pasirašyta taikos sutartimi.
„Jeigu jau kreipiamasi į ICSID, nebus taip, kad nepripažįsta
sprendimo. Turi mokėti, nes kitaip bus pažeista Vašingtono
konvencija“, – tvirtino A.Bambalas.
Jo teigimu, „Veolia“ sprendimas inicijuoti ginčą arbitraže
gali turėti įtakos Lietuvos investiciniam patrauklumui, tačiau tai
priklausys nuo daugelio aplinkybių.
„Iš tikrųjų, šiuo atveju yra įvairių nuomonių. Pagal
pačią bendriausią Europoje vyraujančią nuomonę jau pats tas
faktas, kad investuotojas inicijuoja ginčą prieš valstybę, rodo,
jog kažkas yra nelabai gerai, kad čia yra didesnė rizika.
Tačiau
yra ir kita nuomonė, kad viską lemia priežastys, dėl kurių
nusprendžiama investuoti – pavyzdžiui, įėjimas į rinką,
sąlyginai pigi darbo jėga ar kitos. Tokiu atveju investuotojui tai,
kad yra arbitraže vienas ginčas, matyt nelabai daug ką reikš“, –
svarstė teisininkas.
Be kuriuo atveju, anot jo, ICSID sprendimo reikės laukti ne
vienerius metus, o prognozuoti proceso baigties neįmanoma. Pasak
A.Bambalo, ICSID statistika rodo, kad 44 proc. bylų nėra
išnagrinėjamos iš esmės (ginčo šalys susitaria tarpusavyje arba
atsiima reikalavimus), o investuotojų reikalavimai visiškai ar iš
dalies patenkinami 46 proc. išnagrinėtų bylų.
„Vidutiniškai ginčų nagrinėjimas ICSID trunka nuo 3,5 iki 4
metų, žinoma, proceso trukmė priklausys ir nuo „Veolia“
pateiktų argumentų skaičiaus. Pats ginčo nagrinėjimas ICSID,
pačios procedūros vidutiniškai kainuoja apie 770 tūkst. dolerių
(710 tūkst. eurų – BNS), tačiau yra dar ir ginčo šalių
patiriamos išlaidos, kurios vidutiniškai sudaro po 4-4,5 mln.
dolerių (3,7-4,2 mln. eurų – BNS)“, – sakė A.Bambalas.
Anot jo, ginčo šalių išlaidas sudaro atlyginimas teisininkams,
užmokestis samdomiems ekspertams. Tuo tarpu sprendimą, kas turės
dengti ICSID veiklos kaštus, turės priimti pats arbitražas.
„Pradinį mokestį ICSID turės sumokėti ginčą inicijuojanti
šalis, šiuo atveju „Veolia“ (...) Vėliau jau arbitražas
spręs, kaip paskirstyti patiriamus kaštus“, – BNS teigė
A.Bambalas.
Pasak jo, panašūs ginčai Europos Sąjungoje (ES) nėra
retenybė. Jų buvo kilę, kai kai kurios ES valstybės pakeitė
atsinaujinančių energijos šaltinių, visų pirma saulės energijos,
tarifus, taip pat Vokietijai priėmus politinį sprendimą atsisakyti
atominės energetikos.
A.Bambalas specializuojasi ginčų sprendime, verslų
įsigijimuose ir sujungimuose, bankrotuose ir restruktūrizavimuose,
darbo teisėje ir migracijoje. Nuo 2007 metų A.Bambalas Mykolo
Romerio universitete dėsto tarptautinę investicijų ir prekybos
teisę, tarptautinių ginčų sprendimo privatinę teisę,
tarptautinę privatinę teisę.