Praėjusiais metais natūralaus žaliavinio pieno vidutinė supirkimo kaina buvo 23 proc. mažesnė, palyginti su 2014 m. vidutine natūralaus pieno supirkimo kaina.
Per metus geriamojo pieno (2,5 ir 3,5 proc. riebumo) kaina parduotuvių lentynose sumažėjo 9-11 proc., sviesto (82 proc. riebumo) kaina sumenko 7 proc., liesos ir 9 proc. riebumo varškės kaina susitraukė atitinkamai 12 proc. ir 14 proc.
Visos sąnaudos
Kodėl pieno produktų kaina procentine išraiška mažėjo ne tiek, kiek krito natūralaus pieno supirkimo kaina?
Ūkiuose primelžto žaliavinio pieno dalis visoje pieno produkto kainos struktūroje užima didžiausią dalį – beveik 50 proc. be PVM dalies arba 41 proc. su PVM dalimi galutinėje pieno produktų kainoje.
Tai reiškia, kad sumažėjus žaliavinio pieno kainai, negalima tikėtis vienodo procentinio pieno produkto kainos sumažėjimo parduotuvių lentynose. Nes perdirbėjai susiduria ne tik su pieno žaliavos pirkimo, bet ir su kitais veiklos kaštais.
Galutinėje pieno produktų kainoje mažmeninės prekybos dalis sudaro 19,7 proc., pieno perdirbėjų dalis siekia 21,7 proc., pieno ūkių – 41,2 proc., o PVM dalis siekia 17,4 proc. visos pieno gaminių mažmeninės kainos su PVM.
Minimalus pelnas
Šis procentinis pasiskirstymas galutinėje pieno produktų kainoje neretai klaidingai suprantamas kaip ūkininko, perdirbėjo ar prekybininko uždarbis.
Šioje vietoje reikia atskirai įvertinti kiekvieno rinkos dalyvio patiriamus veiklos kaštus visame pieno produktų gamybos cikle – nuo žaliavinio pieno pagaminimo fermoje, jo perdirbimo į sūrį, sviestą, varškę ir kitus produktus iki pieno gaminių atsiradimo ant mūsų stalo.
Pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonių dalyje (aukščiau paminėtuose 21,7 proc.) trečdalį veiklos kaštų sudaro pieno perdirbimo ir gamybos palaikymas (įskaitant darbo užmokestį, energetinius kaštus ir amortizaciją).
Beveik tiek pat sudaro išlaidos papildomiems pirkimams (atmetus žaliavinio pieno įsigijimą): pakuotei, tarai, prieskoniams, džemams, uogienėms ir pan. įsigyti. Dar prisideda žaliavinio pieno surinkimo punktų ir pienovežių parko išlaikymas, pieno produktų sandėliavimas, platinimas, logistika, transportavimas ir kita.
Todėl didžiųjų pieno perdirbimo įmonių pelningumas vidutiniškai sudaro 1-2 proc.
Prasilenkia su realybe
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) periodiškai teikia pieno produktų vertės pasiskirstymo tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų skaičiavimus, kurie gerokai prasilenkia su rinkos realybe.
LAEI savo skaičiavimuose paprastai remiasi vieno produkto – geriamojo pieno – kainų stebėjimu prekybos centrų lentynose bei oficialiai pateikiama informacija apie žaliavinio pieno supirkimo kainas. Kitaip tariant, vos pagal vieną pieno produktą institutas teikia apibendrintas išvadas apie visą Lietuvos pienininkystės sektorių, kas mažų mažiausia yra nekorektiška. Toks manipuliavimas statistine informacija tik didina įtampą tarp visų pieno sektoriaus dalyvių, kurie šiuo metu ir taip išgyvena itin sudėtingą kritinį laikotarpį.
LAEI vertinimai apie tai, kokia visoje pieno kainų grandinėje dalis tenka ūkininkui, perdirbėjui, prekybininkui ir mokesčių pavidalu valstybei, yra netikslūs vien tuo požiūriu, kad apie 60 proc. iš Lietuvos ūkininkų supirktas ir į pieno produktus perdirbtas pienas eksportuojamas sūrio, sviesto ir kitų gaminių pavidalu. Todėl eksporto grandinėje nei Lietuvos prekybos tinklai, nei valstybė nedalyvauja, nes eksportas PVM neapmokestinamas.
Kainos grandinė
Bet jei jau „pieno dalių pyragas“ pradėtas dalinti, aiškumo dėlei galima paanalizuoti, kaip teoriškai pieno rinkos kainos grandinė gali atrodyti. Visų pirma, siekiant įvertinti, kokia pieno produktų kainos dalis tenka ūkininkams, perdirbėjams ir prekybininkams būtina įvertinti svarbiausių pieno produktų grupių daromą įtaką visai kainos grandinei. Pavyzdžiui, mažos pridėtinės vertės pieno miltų gamyboje perdirbėjų dalis sudarys vos kelis proc.
Tuo tarpu aukštos pridėtinės vertės produktuose – kietuosiuose brandinamuose sūriuose, grūdėtoje varškėje, glaistytuose sūreliuose – prisideda papildomi dideli gamybos kaštai, todėl perdirbimo dalis gali siekti iki 70 proc. Be to, kiekvienam pieno produktui pagaminti sunaudojamas skirtingas pieno kiekis: 1 kg sviesto sumušti sunaudojami 22 litrai pieno, 1 kg sūrio pagaminti prireiks 12 litrų pieno, 1 kg pieno miltų – 10,6 litrų pieno.
Akivaizdu, kad skirtingas žaliavos kiekis atskiruose pieno gaminiuose taip pat atitinkamai koreguoja ir produktų galutinės kainos struktūrą. Dar vienas faktas, kurį ignoruoja LAEI – per prekybos tinklus pieno perdirbimo įmonės iki 60 proc. visos produkcijos parduoda akcijų metų, t.y. sumažinta kaina. Ši svarbi aplinkybė taip pat daro įtaką galutinei pieno produktų kainos struktūrai. Klaidina visuomenę
Suprantama, kad užsitęsusi sudėtinga padėtis pienininkystės sektoriuje didina poreikį ieškoti atsakymų į klausimus, siekiant išsiaiškinti skirtinguose pieno rinkos segmentuose veikiantiems ūkio subjektams tenkančias pieno produktų kainos dalis. Tačiau sunku pateisinti, kai tokia svarbi informacija neatsakingai interpretuojama ir klaidina visuomenę.
Pavyzdžiui, objektyvų ir išsamų pienininkystės sektoriaus rinkos tyrimą pernai atliko Konkurencijos taryba.
Analizuojant galutinę kainos struktūrą, buvo įvertinti 7 skirtingų kategorijų pieno produktai: 3,5 proc. ir 2,5 riebumo pienas, 2,5 proc. riebumo kefyras, 30 proc. riebumo grietinė, 82 proc. riebumo sviestas, liesa varškė, 22 proc. riebumo varškės sūris.
Be to, Konkurencijos tarybos analitikai atskirai įvertino pieno perdirbimo įmonių „Lukšių pieninė“, „Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“ ir „Vilkyškių pieninė“ pateiktus duomenis apie produktų pardavimų apyvartas, vidutines pardavimo kainas, vidutines savikainas ir vidutines žaliavos savikainas. Taip pat įvertino prekybos tinklų „Maxima“, „Iki“, Norfa“, ‚Rimi“, „Prisma“, „Fresh Market“ pateiktus duomenis apie prekybos tinklų apyvartas, vidutines tiekimo ir pardavimo kainas.
Egidijus Simonis yra Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius
