1970 metų balandžio 22 dieną milijonai amerikiečių išėjo į gatves, reikalaudami taikos žmonijai ir planetai. Būtent taikos, nes tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, ypač vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse, nepavadinsi niekaip kitaip, kaip karu prieš gamtą.
Agresyvus, akiplėšiškas gamtos išteklių grobimas akimirksniu virsta naujausio modelio išmaniaisiais telefonais, kurių gamintojai įkalbinėja juos keisti kiekvienais metais. Kaip kojines keičiame ne tik telefonus, bet ir daugelį kitų daiktų. Maisto švaistymas taip pat pasiekė stulbinamą mastą.
Mūsų protėviai, kurie maistą laikė šventu ir sukalbėdavo maldą prieš sėsdami prie pietų stalo, pašiurptų nuo šiandienių vartojimo įpročių.
Taigi nebeužtenka baksnoti pirštais į politikus, institucijas ir netgi korporacijas. Kiekvienas savyje turime po nedidelę korporaciją, į kurią ir turėtume sutelkti pagrindinį dėmesį. XXI amžiuje atsakingi turi tapti ne tik gamintojai ir prekybininkai, bet ir vartotojai.
Manęs dažnai klausia: „O kodėl tu, būdamas politinės partijos, orientuotos į žaliąsias vertybes, vadovas, pats negamini ekologiškos produkcijos, naudoji pesticidus, mineralines trąšas?“
Tada aš irgi klausiu: „O kiek procentų nuo savo pirkinių krepšelio skiriate ekologiškiems produktams būdamas taip susirūpinęs ekologija?“
Didelis rankų darbo poreikis, mažas derlingumas ekologišką produkciją padaro labai brangią. Lietuvoje ekologinė žemdirbystė neplėtojama pirmiausia dėl mažų, diskriminacinių Europos Sąjungos išmokų.
Ūkininkaudamas renkuosi tausojamosios žemdirbystės kryptį, tą pat daro ir dauguma Lietuvos ūkininkų. Kad reikėtų mažiau trąšų ir pesticidų, nuėmę derlių dirvoje paliekame susmulkintus šiaudus, naudojame pačias pažangiausias agrotechnines priemones, didžiulį dėmesį skiriame sėklininkystei, kad augalų veislės būtų atsparesnės ligoms, derlingesnės.
Girdėdamas vienokius ar kitokius priekaištus savo atžvilgiu stengiuosi remtis visiems suprantamais pavyzdžiais, pavyzdžiui – gandrų populiacijos dydis Lietuvoje ir Danijoje, kurios yra vienoje klimato zonoje.
Danijoje peri viena pora gandrų, Lietuvoje jų skaičius viršija 20 tūkstančių.
Tai labai gerai atspindi žemės ūkio poveikį gamtai Lietuvoje ir Danijoje. Lietuvoje žemės ūkio chemizacija yra nepalyginti mažesnė nei daugelyje Europos Sąjungos valstybių ir tai nesikeis, nes mes, dirbantys Lietuvos žemę, mylime savo kraštą, tausojame gamtą.
Jau šiandien tausojamoji žemdirbystė leidžia Lietuvos grūdų eksportui sudaryti net 10 procentų viso Europos Sąjungos eksporto, o lietuviški grūdai laikomi vienais kokybiškiausių pasaulyje.
Nebijokime vaikams ir anūkams rekomenduoti žemės ūkio mokslų, nes tai užtikrins mūsų ateities kartoms darbą, kuris garantuos orų gyvenimą Lietuvos žemėje.
Taigi galvokime apie Žemę ne tik per Žemės dieną. Galvokime, ką kiekvienas galime padaryti bent jau savo gimtinėje, kad ji vis gražėtų, o kartu gražėtų ir visa šalis. Telydi jus amžinas gražesnės Lietuvos ilgesys!
Autorius yra kultūros mecenatas, ūkininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas