Pasibaigus pilietinei akcijai, derėtų atviriau ją įvertinti. Akcijos rengėjai nubaudė ne kainų kėlėjus ar jų prižiūrėtojus, bet vietos gamintojus ir šalies iždą, kurį papildyti teks tiems patiems mokesčių mokėtojams. Ši akcija nepasitarnaus kainų mažinimui. Naudos iš to turės nebent naujai ateinantis didžiulis prekybos tinklas ir užsieninių prekių tiekėjai.
Gyventojus erzina ne tik akivaizdžiai išugdžiusios kainos smulkioms prekėms ir paslaugoms, kai litas daug kur buvo „suapvalintas“ beveik iki euro. Jie pagrįstai skundžiasi, kad daug metų kainos sparčiau kilo už atlyginimus.
Vien 2008 – 2012 metais dėl neteisingos pajamų „šaldymo“ politikos gyventojų įplaukos buvo realiai sumažintos beveik penktadaliu. Iš pirmaujančios regione pagal gyventojui tenkančias pajamas nusiritome iki varganos valstybės su bene mažiausiais atlyginimais ir pensijomis ir didžiausiomis kainomis.
Nekaltinčiau pirkėjų, kurie nepasitenkinimą dėl kainų išlieja ten, kur dažniausiai apsiperka, kaip ir neaukštinčiau susiklosčiusios prekybinės praktikos, įsisukant į visuotinę akcijų karuselę.
Tačiau naivu tikėtis, jog paprastų žmonių gyvenimą konkurencingoje rinkoje galima palengvinti prekybininkų sąskaita, kitaip tariant tais keliais procentais pagal statistiką jiems tenkančia pelno marža. Net jei parduotuvėms būtų uždrausta siekti pelno, kainos nuo to realiai nesumažėtų.
Šalies miestuose tarpusavyje konkuruoja 4 – 5 prekybos tinklai, konkurencija prekybos sektoriuje yra palyginus labai aukšta, dėl to čia statistinė pelno marža ( apie 3 %) yra mažesnė nei daugelyje kitų Europos šalių, kur paprastai ji siekia 4 ar net 5% nuo apyvartos.
Tačiau Lietuvoje yra sektorių, kuriuose, deja, iki šiol neveikia konkurencija ir stebima daug kartų aukštesnė pelno marža. Tai liudija ne tik šalies parduotuvėse atsiradusi, pavyzdžiui, pigesnė kiauliena iš Ispanijos ar pigesnis atvežtinis sviestas iš Vokietijos perdirbėjų, kurie už superkamą žaliavą savo ūkininkams moka ženkliai daugiau, nei Lietuvoje.
Pilietinių akcijų organizatoriams vertėjo pasidomėti, kodėl Lietuvos pieno perdirbėjai ūkininkams mokėdami už superkamą pieną trečdaliu mažiau, perdirbto pieno produktus šalies prekybininkams tiekia brangiau, nei Vokietijos gamintojai. Tačiau ir šiuo atveju derėtų kaltinti ne perdirbėjus, kurie naudojasi rinkos galimybėmis, bet tarnybas, kurios atsakingos už rinkos demonopolizavimą.
Kainos kilo ir kils, nebent Europos rinką ištiktų nauja krizė, kurią paprastai lydi kainų smukimas. Svarstytina, koks kainų augimas yra pagrįstas, ir ypač kur matosi monopoliniai susitarimai, kurie palaiko padidintus ilgalaikius antkainius ir kainoms nebekylant.
Kaip žinoma, nedidelė 1 – 2 proc. infliacija ekonomikos plėtrai yra naudinga. Beje, kuo silpnesnė šalies ekonomika, tuo aukštesnis yra naudingos infliacijos lygis. Vertinant dabartinę Euro zonos ir Lietuvos kainų augimo tempus, stebimi infliacijos rodikliai yra geri. Tačiau didžiausia šalies problema išlieka akivaizdžiai žemesnis už pasiektą šalies ekonomikos lygį atlyginimų (kartu ir pensijų) vidurkis, kuris atsilieka dar bent penktadaliu. Jei gyventojų pajamos augtų sparčiau, mažiau būtų piktinamasi dėl kainų augimo.
Piliečiai demokratinėse šalyse protestuoja ne tik prieš valdžią. Pasitaiko akcijų ir prieš privačias monopolijas. Tačiau neteko girdėti, kad kur nors (išskyrus nebent Baltarusiją) protestuotojai būtų nukreipiami prieš visus prekybos tinklus, praktiškai prieš prekybos sektorių. Čia – jau orginalu, grynai lietuviškai...
Bet civilizuotas pasaulis nepasuks tokiu mūsų pramintu takeliu. Užsienio apžvalgininkai iš tokio savotiško „šaudymo“ sau į koją pakikens, bet stambesni investuotojai atsargiau vertins mūsų šalies pilietinę savimonę. Beje nedidelės Lietuvos suklestėjimo postūmiui pakaktų atėjimo kelių pasaulinių investuotojų. Tačiau jie vertina ne tik valdžios ir teisingumo, bet ir pilietinės visuomenės brandą.
Ankščiau vakarietišką pasaulį abejotinais lietuviškais ekonominiais „išradimais“ prajuokindavo šalies politinė valdžia, susigalvodama, pavyzdžiui, kokį nors spekuliacinį Valiutos valdybos modelį (užsieninių prekių naudai „surišdama“ nacionalinę valiutą) ar nebeskirdama valdymo išlaidų nuo rinkos vartojimo (tariamo taupymo tikslais neindeksuojant, kaip visuotinai įprasta, minimalios mėnesinės algos), vienašališkai įsipareigodama uždaryti saugią Ignalinos atominę elektrinę (kai to jau nebeprašė net Europos Komisija) ar prireikus skolintis nesinaudodama turima lengvata iš tarptautinių finansinių institucijų, kaip elgiasi atsakingos valstybės.
Norėtųsi, kad bent sąmoningi pilietinių akcijų organizatoriai neprisidėtų prie Lietuvos įvaizdžio menkinimo. Pajutę, jog nepasitenkinimų nuotaikomis spekuliuoja ir „pilietininkai“, prarasime sunkiai kylančias visuomeninio aktyvumo užuomazgas.
