Bet kartu siūlo neišgyventi dėl nekokią ateitį Lietuvai žadančių prognozių: „Iš kur ta nuostata dėl niūrių paveikslų! Išvažiuokite už miesto, pažiūrėkite, kiek dabar daug bebrų prie upeliukų, įvairiausių paukščių, šernų ir stirnų. Mūsų ežeruose gerokai padidėjo žuvies ir išaugo jos svoris. Stiprėja mūsų informacinės technologijos, galime pasigirti daug kitų įvairių pasiekimų.‟
Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas apie demografiją ir žlugdančią Lietuvos raidą diskutuos Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Tradicinis verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalis Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje rengiamas liepos 8-10 dienomis.
– Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėsite apie žlugdančią raidą. Ką turite omeny?
– Lietuvoje šalies raida dažnai tapatinama su ekonomine raida ir ją charakterizuojančių rodiklių pokyčiais. Tačiau pamirštamas tokios raidos pagrindinis tikslas – šalies piliečiai, kurie tai raidai tarnauja ir vardan kurių visa ta ekonominė sistema turėtų funkcionuoti laisvoje demokratinėje valstybėje, ypač jei ta valstybė yra Europos Sąjungos (ES) narė.
Po 2008-2009 metų krizės Lietuvos ūkis pakankamai greitai atsigavo ir ekonomiką charakterizuojančių rodiklių pokyčiai mus nuolat džiugino. Tačiau, vertinant socialinius pokyčius, kurie tiesiogiai atspindi daugumos piliečių padėtį šalyje, tokio džiaugsmo nepastebime.
Maža to – pagal atskirus rodiklius situacija nuolat blogėja (tai rodo emigracijos intensyvumas, gyventojų skaičiaus mažėjimas, gyventojų sergamumas, skurdas ir socialinė atskirtis, bendrojo ugdymo sistemos atsilikimas ir pan.). Šitą nesuderinamumą tarp teigiamos ekonominės raidos ir neigiamų socialinių pokyčių aš ir vadinu žlugdančia raida.
Niekas nesiginčys, kad kiekvienai valstybei reikalingas stabilus ekonomikos augimas (bendrais bruožais jį dažnai matuojame bendrojo vidaus produkto, BVP, prieaugiu). Tai yra vienas iš pagrindinių politikos uždavinių. Bet ar galima toleruoti ekonominį augimą, jei jis neskatina arba nepakankamai skatina socialinę visuomenės raidą? Demokratinėje valstybėje yra tik vienas atsakymas – tikrai ne. Tuomet belieka atsakyti: arba Lietuva nėra demokratinė valstybė, arba valdantiesiems jau ilgą laiką trūksta gebėjimų tinkamai vadovauti šaliai.
– Kurias Lietuvą kamuojančias problemas pavadintumėte didžiausiomis?
– Tokių problemų, mano nuomone, yra trys. Pirma ir pagrindinė – neefektyvi valstybės tarnyba. Šalyje labai trūksta valstybės tarnautojo, kuris būtų suinteresuotas kuo efektyviau tarnauti valstybei, ginti jos interesą ir siekti nustatytų tikslų. Pirmiausiai turėtų gerokai išaugti tokio tarnautojo darbo apmokėjimas, tačiau kartu – sustiprėti darbo vertinimo principai. Aukšto atlyginimo pagrindas turi būti ne tik užimamos pareigos ir darbo stažas, bet labiausiai – realaus darbo rezultatai.
Kita problema – darbo apmokėjimas. Pagal ekonomikos išsivystymo lygį Lietuvoje mokamas žemiausias atlyginimas iš ES šalių. Šitą nuosmukį paskatino 2010-2011 metų reformos, tačiau vėlesniais metais esminių pokyčių neįvyko.
Trečia problema yra mūsų bendrojo ugdymo mokykla. Nesu didelis šios srities specialistas, tačiau vis dažniau girdime, kad mūsų jaunimo mokymosi rezultatai nuolat prastėja, ypač vyresniųjų – nuo 15 metų amžiaus, nuolat girdime apie prievartą ir patyčias mokykloje, jau nekalbant apie jaunimo savižudybes. Vėl, matau, rašoma apie jaunimo neraštingumą. Įsivaizduoti sunku – 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, ES narė, gerovės valstybė, o kalbame apie plintantį neraštingumą ir vaikų savižudybes! Man net atrodo, kad tai – ne bendrojo ugdymo sistemos problemos, tačiau, manau, tai jau kito pokalbio tema.
– 2030 m. šalyje gali telikti 2,5 mln. gyventojų. Formuojasi uždaras ratas – mažėjant gyventojų, nyksta ekonominė ir socialinė infrastruktūra. Uždaromos mokyklos, ligoninės, tai skatina žmones keltis kitur. Mažėja kitų institucijų, kenčia verslas, bendruomenės toliau silpsta – kai kurios šalies vietos virsta dykromis. Ar jūsų prognozės tolesnei ateičiai – tokios pat liūdnos?
– Tai, kad mažėja gyventojų ir tuštėja atskiros teritorijos, nėra tokia didelė problema, jei šalyje klesti kitos teritorijos, užtikrinama efektyvi socialinė parama, sklandžiai funkcionuoja ugdymo ir sveikatos apsaugos sistemos. Tokios tendencijos stebimos tiek Europoje, tiek kitose šalyse.
„Eurostat‟ duomenimis, sparčiausiai ES gyventojų skaičius iki 2025 metų mažės Bulgarijoje. Latvija jau nuo 2014-ųjų vidurio turi mažiau nei 2 mln. gyventojų, tai tikrai negalima kalbėti, kad Lietuvoje yra blogiausia situacija.
Kita vertus, esate teisi – gyventojų skaičiaus ir struktūros pokyčiai yra neigiami ir tai daro neigiamą įtaką atskirų teritorijų ekonominei raidai. Tačiau, mano nuomone, čia visai nėra vietos liūdnai nuotaikai. Šie procesai būdingi daugeliui šalių (tokių teritorijų yra Norvegijoje, Suomijoje, Vokietijoje, JAV), nes socialinės ir ekonominės raidos netobulumai būdingi rinkos ekonomikai.
Tad mane labiau liūdina ne prognozės, o valdžios nesugebėjimas tinkamai reaguoti į vykstančius procesus. Taip, Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja, bet pasaulyje lietuvių skaičius mažėja kur kas lėčiau, o gal net auga. Turiu daug draugų, pažįstamų, kurie atvažiavo į Lietuvą iš JAV, Australijos, Italijos, Prancūzijos ir puikiai įsikūrė. Todėl belieka pakartoti: ne demografinės tendencijos mus turėtų liūdinti, o nepakankamos pastangos kurti klestinčia Lietuvą, politinio ryžto, o gal ir idėjų trūkumas, visuomenės ir politinio elito susiskaldymas bei nenoras ar nesugebėjimas tarnauti bendrajam gėriui.
– Kokios tokios demografinės situacijos priežastys?
– Čia jau seniai viskas pasakyta ir žinoma: mažėjantis gimstamumas, trumpa vidutinė gyvenimo trukmė (ypač Lietuvos vyrų – rodos, viena trumpiausių ES) ir aukšto intensyvumo emigracija (įvairiais metais – viena didžiausių ES). Nuo 2008 metų emigruoja vis jaunesni gyventojai.
Pagrindinės šių tendencijų priežastys – socialinė ir ekonominė transformacija, dėl kurios nukrito gyvenimo lygis ir gyvenimo kokybė. Sukūrus naują, rinkos principais gristą ekonominę sistemą, nepavyko užtikrinti harmoningo ekonominio augimo rezultatų perskirstymo, dėl ko apie 30 proc. gyventojų pateko į socialinę atskirtį. Ilgesnį laiką situacijai nesikeičiant, gyventojai pradėjo balsuoti kojomis ir aktyviai pajudėjo iš šalies.
Mane patį nustebino, kad ši problema yra taip giliai įsišaknijusi mūsų visuomenėje, kai pamačiau 2016-ųjų pradžios užsienio migracijos tendencijas. Nors jau septinti metai Lietuvos ekonomika nuolat kyla, auga BVP, vidutinis darbo užmokestis, užsienio investicijos, iki balandžio mėnesio išvyko iš šalies šiek tiek daugiau gyventojų nei 2015 metais, o atvyko apie 9 proc. mažiau. Va jums ir žlugdanti raida.
– Nuo amžiaus pradžios praradome kone penktadalį gyventojų. Didžiuma netekčių – dėl emigracijos, trečdalis – dėl sumažėjusio gimstamumo. Emigracija nesibaigia, ypač iš regionų (tiek į užsienį, tiek į didmiesčius), kūdikių bumo taip pat nematyti. Vilniaus ateitis tikriausiai šviesi, o provincijos?
– Vilniaus ateitis irgi nėra tokia jau šviesi. Jame bendras gyventojų skaičius irgi mažėja, tik kur kas lėčiau nei kitose Lietuvos teritorijose. Galima teigti, kad VISA LIETUVA MAITINA VILNIŲ – sakyčiau, labai graži metafora. Belieka paklausti, ar Vilnius tinkamai atsidėkoja Lietuvai už jos aukas?
Turiu pažymėti, kad be Lietuvos Vilnius irgi neturi didelės ateities, – viskas susieta. Taip, dabar jis atrodo geriau, bet turi jį maitinančią periferiją. Šitas fenomenas moksle gerai žinomas. Todėl būtina ieškoti sprendimų, užtikrinančių skirtingų Lietuvos regionų plėtrą. Būtina!
Provincija irgi turi savo perspektyvą. Daugelyje rajonų yra stiprių verslininkų, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, plėtojamos socialinės iniciatyvos, tačiau trūksta nacionalinės strategijos, pagalbos ir finansinių paskatų iš centro.
– Esame viena sparčiausiai senstančių visuomenių Europoje. Darbingo amžiaus žmonių per keliolika metų gali sumažėti ketvirtadaliu, o pensinio – išaugti penktadaliu. Kai kuriuose miesteliuose daugiau nei pusė gyventojų gali būti pensininkai. Ką tai reikštų darbo rinkai?
– Ekonomikai ir darbo rinkai tai yra ženklas, kad reikia labiau orientuotis į šios specifinės gyventojų grupės poreikius. Tačiau, pagal Lietuvos standartus, tai – nieko gero. Šie gyventojai kur mažiau vartoja (perka), maža jų dalis gali dalyvauti gamyboje ir pan.
Bet dabar ir reikėtų plačiau apie tai diskutuoti. Tai nėra nelaimė, tai – nauja demografinė tikrovė. Turime galvoti, ruoštis, mokytis funkcionuoti naujoje tikrovėje, kai pensinio amžiaus žmonių skaičius yra didesnis nei vaikų.
Gal būsiu neteisingai suprastas, tačiau asmeniškai čia nematau labai didelės problemos. Dažniausiai šios problemos esme laikomas finansinių išteklių trūkumas pensijoms mokėti. Bet prisiminkime, kiek metų Lietuvoje turime visuotinę senatvės pensijų sistemą? Kaip buvo gyventa iki to?
Esu parengęs medžiagą „Senatvė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis‟, kurioje parodau, kad, teisingai gyvenant, pensijos reikšmė laimingai senatvei tesudaro 5-10 proc., lyginant su kitais veiksniais. Tad vėl turėčiau pažymėti, kad ir šiuo atveju ne demografinės tendencijos mus turėtų labiausiai gąsdinti (tarp kitko, Latvijoje gyventojų senėjimo procesas yra spartesnis), o valdymo institucijų, bet pirmiausia – mūsų pačių neveiklumas. Bijau, kad ateityje mūsų pensininkams ne tiek pinigų pritrūks, kiek džiaugsmo, o tai kur kas didesnė problema.
– Nemažai gyventojų regionuose vadovaujasi išlaikytinių filosofija – gyventi iš pašalpų. Jų motyvaciją dirbti sumažina ir siūlomos menkos algos. Tai klampina į skurdo spąstus, skatina socialinį pasyvumą ir nelegalų darbą, žmonės praranda kvalifikaciją ar apskritai jos neįgyja. Kaip ištrūkti iš šio uždaro rato?
– 2014-2015 m. su Lietuvos “Caritu‟ mes išsamiai išanalizavome šitas problemas ir jų tinklapyje galima susipažinti su visais tyrimo rezultatais. Jei trumpai, reikia trijų dalykų: labiau skatinti jų ekonominį aktyvumą, įsidarbinimą (mažinti socialines išmokas, pirmus mėnesius mažiau apmokestinti jų darbo užmokesti ir pan.); daugiau lėšų skirti tokių šeimų vaikams ugdyti (papildomų užsiėmimų, popamokinės veiklos, laisvalaikio); padedant NVO skatinti jų įsitraukimą į bendruomeninį gyvenimą.
O dar trumpiau – Vyriausybės sprendimuose reikia daugiau socialinio jautrumo, gebėjimo pastebėti silpnesnį ir jį palaikyti, sustiprinti, sudaryti sąlygas, kad jis galėtų prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. – Pagal kvalifikuotų ir talentingų žmonių išlaikymą nusileidžiame net kai kurioms Afrikos valstybėms. Kaip, mažėjant jaunimo, motyvuoti tuos, kurie lieka, ir išnaudoti darbingo amžiaus gyventojų potencialą?
– Jau netiesiogiai kalbėjome šia tema. Būtina užtikrinti, kad žmogaus darbo užmokestis kuo labiau priklausytų nuo jo darbo rezultatų, o ne nuo kažkokio konkrečiau neapibrėžto etato. Tai ypač svarbu jaunimui. Taip, šiandien dažnai jie nori iš karto uždirbti daug. Tačiau dar labiau jie nori aiškiai žinoti, kas, už ką ir kaip mokama. Jie puikiai moka skaičiuoti ir nori žinoti, kaip savo pastangomis gali tiesiogiai lemti savo pajamas.
Tad, norint išsaugoti jaunimą, pirmiausia reikia jo neapgaudinėti, vertinti, nebijoti užleisti vietos, jei jis daro greičiau, geriau ir efektyviau. Jaunas žmogus sieja save su ateitimi ir jei šeimoje, įmonėje ar šalyje tos ateities nemato, išeina. Norint išsaugoti ar pritraukti jaunimą, turime investuoti į ateities suvokimą. Bet ateities ne kaip virtualios tikrovės, o kaip savirealizacijos bei materialinės gerovės erdvės.
– Artimiausiais dešimtmečiais jau nebe emigracija, o mažas gimstamumo lygis ir ilgėjanti gyvenimo trukmė keis demografinį Lietuvos paveikslą, ekonominį potencialą ir visuomenės gerovę. Kaip siūlytumėte valdyti šį procesą?
– Nieko naujo čia nesugalvosime. Turime keistis ir keisti aplinką (ypač ekonominius santykius bei apmokėjimą už darbą) taip, kad Lietuvoje būtų gerai gyventi daugumai, o ne tik tiems 5-10 proc., kurie ir dabar džiaugiasi gyvenimu ir kurių dėka vartojimo rodikliai džiugina kai kuriuos Lietuvos ekonomistus. Būtina peržiūrėti nekilnojamojo turto, kitų mokesčių sistemą, labiau ją diferencijuoti, skatinti žaliąją ekonomiką, plėtoti darbo apmokėjimą pagal rezultatus, dosniau mokėti už kokybišką darbą (politikams taip pat), atitinkamai baudžiant už neatsakingą veiklą, o ypač korupciją. Reformuoti bendrojo ugdymo mokyklas, išgyvendinant patyčias ir užtikrinant, kad Lietuvos mokyklose skambėtų tik vaikų juokas bei kūrybos džiaugsmo daina ir taip toliau.
Viena vertus, turime didinti darbo rinkos patrauklumą Lietuvos gyventojams, bet kartu kiekviena ministerija turi kovoti už investicijas. Ir ne šiaip investicijas dėl investicijų, bet investicijas gerai apmokamoms darbo vietoms kurti, už investicijas, kurios tarnautų Lietuvos žemei ir Lietuvos žmonėms, o ne juos alintų ir išnaudotų.
Aišku, viskas nėra taip paprasta ir demografinių procesų kaita turi savo logiką bei dėsningumus, tačiau vis tiek būtina užtikrinti socialinį ir ekonominį saugumą. – Gal viena iš priemonių problemoms spręsti – imigracija?
– Tai akivaizdu. Imigracija – geras sprendimas trumpam laikotarpiui, tačiau esame geresnėje situacijoje, nes dabar užsienyje yra apie 800 tūkst. Lietuvos piliečių (atskirais atvejais – gal jau buvusių), todėl, didėjant imigracijai, galime nedidinti užsieniečių dalies šalyje.
Kita vertus, mano nuomone, keli tūkstančiai užsieniečių per metus nelabai mums trukdytų, jei būtų sukurtos sąlygos jų visaverčiam darbui. Todėl, kaip besuksi, reikalingos investicijos ir gerai apmokamos darbo vietos.
– Ar šitame niūriame paveiksle pastebite šviesių dalykų?
– Iš kur ta nuostata dėl niūrių paveikslų! Išvažiuokite už miesto, pažiūrėkite, kiek dabar daug bebrų prie upeliukų, įvairiausių paukščių, šernų ir stirnų. Mūsų ežeruose gerokai padidėjo žuvies ir išaugo jos svoris. Stiprėja mūsų informacinės technologijos, galime pasigirti daug kitų įvairių pasiekimų.
Taip, valstybės valdymas šlubuoja, tačiau kam organizuojamas „PLJS 2016‟? Tad siūlau tuščiai neplepėti, svarstyti konkrečias priemones (ypač – jų įgyvendinimą) ir pirmyn į barikadas. Viskas dar mūsų rankose ir aplink pilna šviesių dalykų. Mūsų problema – kad nesugebame jų pastebėti, o dar didesnė – kad nesugebame jų sukurti savo gyvenimu. Bandykime.
