Mano nuomone, šios priemonės vargu ar padės susidoroti su lošimo rinką ištikusiais iššūkiais, tiksliau – su jos reguliavimą ir kontrolę ištikusia institucine krize, reikalaujančia imtis neatidėliotinos institucinės reformos.
Valstybės kontrolės ataskaita išryškina tik nereikšmingas problemas, bet nutyli esmines bėdas ir Finansų ministerijos bei Lošimų priežiūros tarnybos lošimų reguliavimo ir kontrolės padarytas klaidas.
Pirmoji iš jų buvo padaryta dar 2008 metais, padidinus lošimo mokesčius B kategorijos automatų ir lošimo namų sektoriui. Mokestinė reforma patyrė nesėkmę, planuotas 18 mln. litų mokestinių pajamų padidėjimas neįvyko, tačiau buvo sugriauti lošimo namų ir B kategorijos automatų salonų sektoriai, kartu prarastos valstybės mokestinės pajamos ir darbo vietos (per pora metų po reformos išnyko daugiau nei 900 – trečdalis dirbusių A ir B kategorijos lošimuose – darbo vietų).
2010-2011 metais viešajai teisei prieštaraujantys Lošimų priežiūros tarnybos nutarimai įteisino įstatymais nenustatytas azartinių lošimų rūšis. 2012 metais buvo įgyvendinta institucinė reforma, kuri panaikino lošimų administravimo viešumą ir skaidrumą, nedavė net planuoto ekonominio taupymo efekto.
Lietuvos lošimų rinka stokoja tinkamo skirtingų azartinių lošimų sektorių balanso, atsižvelgiant į jų skirtumus. Lošimo stalų piniginiai srautai Lietuvoje nekontroliuojami, o šių paslaugų pasiūla ir prieinamumas – ypač dideli, neturintys precedento Europoje. Lažybų sektoriuje – neteisėtai įteisinti lažybų įrenginiai ir neteisėtas lažybų organizavimas internetu bei telefonu.
Valstybės interesais pagrįstos strategijos stoka
LPT ir Finansų ministerijos veiklos planai retai siejasi su racionalia ekonomine logika ir patikimais moksliniais tyrimais. Iki šiol – per penkiolika veiklos metų – neatlikta nei vieno patikimo lošimų paplitimo tyrimo, teikiamuose reguliaciniuose siūlymuose itin silpna ekonominė dalis, nevertinanti kaštų-naudos santykio ir nežinia iš kur ir kodėl gimstančių idėjų poveikio veikiančiai rinkos infrastruktūrai.
Tačiau LPT veikla tuo pat metu nuosekliai stiprina jau esančius ar besiformuojančius monopolinius darinius. Nustatinėjant naujus barjerus ar tiesiog didinant veiklos kaštus valstybės institucija siekia užkirsti galimybę rinkoje veikti mažoms ir vidutinėms įmonėms, teisinio reguliavimo pagalba padidina jau dabar veikiančių mažesnių rinkos dalyvių veiklos kaštus.
Viešumoje šios iniciatyvos pateikiamos kaip rinkos skaidrinimas ar rūpinimasis lošėjais, tačiau 2008 metais kaip mokesčių didinimas prasidėjusi „smulkiųjų“ naikinimo kampanija lėmė, jog šiandien rinkoje formuojasi monopoliniai dariniai.
Drožia „nenunešiojamas“ klumpes
Ilgalaikės valstybės strategijos stoka sudarė sąlygas subujoti įvairioms teisėkūros iniciatyvoms, kurios nepasižymi nei nuoseklumu, nei vertina ekonominę logiką, o taip pat nesiremia kaštų ir naudos analize.
Prieš pora metų Seimo narys Julius Sabatauskas įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūlo privaloma tvarka tikrinti visus į lošimo vietas įeinančius asmenis. Neva tik taip galima užtikrinti, jog lošti negalės problemų dėl azarto turintieji.
Užsienio šalių patirtis, jog problemas efektyviau spręsti kitaip, pas mus nesulaukė dėmesio, o paskaičiavus tokios sistemos diegimo tiesioginius ir netiesioginius kaštus tapo akivaizdu, jog pasikeitusi tvarka sukurtų bereikalingas kliūtis norintiems patekti į šias pramogų vietas, o taip pat priverstų uždaryti didelę dalį šiuo metu veikiančių lošimo vietų, kuriuos dėl to, kad generuoja mažesnes pajamas, yra reikšmingai jautresnės papildomoms bereikalingos kontrolės sąnaudoms.
Tuo pat metu pasiūlymas pažeidžia didesnės dalies vartotojų privatumą, nes pradedamas visuotinis lošėjų sekimas, fiksuojamas kiekvienas pramogaujančio ir laisvalaikį leidžiančio asmens veiksmas.
Tuo metu Finansų ministerija siūlo į vieną tinklą sujungti visus šiuo metu Lietuvoje veikiančius lošimo automatus, nors toks reikalavimas didelei jų daliai yra visiškai nebūdingas.
Siūlymas pateikiamas neva kaip administracinės naštos mažinimas, tačiau preliminarūs vertinimai rodo, jog išlaikymo kaštai išaugtų keliolika kartų, o įrenginių pritaikymo jiems nebūdingiems reikalavimams investicijų kaina siektų dešimtis milijonų eurų. Ir visa tai jokios apčiuopiamos naudos nei lošimų veiklai, nei jos kontrolei neduodančiai veikimo viename tinkle galimybei realizuoti.
Dar keisčiau, jog toks siūlymas apima tik dalį lošimo įrenginių – sistema neapima nei nuotolinių lošimų, nei plačiai paplitusių kazino stalo lošimų operacijų.
Tokie teisėkūros siūlymai pristatomi neva ginant „eilinio vartotojo“ interesus ar siūlant didinti skaidrumą, tačiau praktikoje tai ne kas kita, o ženklus ir kryptingas veiklos sąnaudų didinimas. Šios lėšos galėtų patekti į valstybė biudžetą, grįžti ir skatinti šalies ekonomiką bei kurti Lietuvai pridedamąją vertę. Deja, tokie siūlymai tik didina neigiamą eksporto balansą, nes daugelį tokių idėjų galima realizuoti tik pasitelkus ne Lietuvoje gaminamas technologijas ir įrenginius.
Atsakomybė už žalą ir praleistas progas
Klaidas ir problemas galima būtų vardinti ir toliau, tačiau vien paminėtos kelia klausimą – kas kaltas ir kada atsakys už padarytą žalą? Ar Lošimų priežiūros tarnybos vadovai, ar valstybės politiką įgyvendinantys Finansų ministerijos tarnautojai, o gal ir tiesiogiai ministrai?
Prarasti milijonai litų ir eurų, kurių negauna valstybės biudžetas, sunaikintos ar nesukurtos darbo vietos.
Strateginių valstybės interesų nepaisantis reguliuotojas uždaro galimybes nacionaliniam kapitalui. Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo aktyviai svarstoma Lietuvoje kurti lošimų įrangos gamybinę bazę, jau buvo paruošti investiciniai projektai.
Tačiau būtent nuoseklaus požiūrio ir strateginio planavimo ydos Lietuvoje investuotojus išlydėjo į kitas valstybes. Vietoj gamybinių pajėgų, aukštos kvalifikacijos darbo vietų ir mokesčių į valstybės biudžetą buvo įteisintos virtualios paslaugos, kurios kuriamos ir aptarnaujamos ne iš Lietuvos.
Nuosekliai ardomoji LPT veikla sudaro pagrįstą įspūdį, jog veikiančios institucijos uždavinys – neįleisti į rinką naujų smulkių dalyvių, apsunkinti dabar dar dirbančius ir atstovauti užsienio kapitalo oligarchų interesus.
Nacionalinis reguliuotojas turėtų dėmesį skirti nacionalinio kapitalo įmonėms, skatinti kaupti ir reinvestuoti lėšas, plėtoti ne tiek virtualias ne iš Lietuvos teikiamas paslaugas, bet lietuviškų lošimo įrenginių gamybą, aptarnavimą.
Smulkių verslų įsitraukimas didintų rinkos skaidrumą, orientaciją į nuosaikias, o ne agresyvias lošimų rūšis. Tokių valstybių kaip Vokietija, Didžioji Britanija, Airija, Olandija pavyzdžiai galėtų tapti ilgalaikės Lietuvos rinkos vizijos pagrindu.
Tačiau kodėl atsakingi asmenys nenori, kad Lietuvos valstybė ir jos žmonės gyventų geriau ir oriai, kaip minėtų šalių gyventojai – klausimas atviras ir reikalauja atsakymo.
Išeitis – naujas stiprus reguliuotojas
Lošimų iššūkius galėtų tinkamai realizuoti nepriklausomas ir kolegialus reguliuotojas. Tokio reguliuotojo atsiradimui prielaidos aptartos įvairiose darbo grupėse siūlant institucinę lošimų reguliavimo ir priežiūros reformą.
Ši reforma pagal gerąją Vakarų Europos šalių praktiką turėtų apimti lošimų reguliavimo politikos principų nustatymą, reguliuotojo pertvarką į kolegialią, viešą, skaidrią ir atskaitingą instituciją, bei viešo, atviro, skaidraus ir reguliaraus konsultacinio institucinio mechanizmo – Lošimų rinkos koordinavimo tarybos – įsteigimą.
Naujos ir nuo besikeičiančios politikų valios nepriklausomos institucijos atsiradimas sudarytų galimybę įtvirtinti ilgalaikę valstybės politiką. Taip pavyktų sustabdyti bandymus sukurti neteisėtą rinkos monopolį. Tik tada – užkardžius valstybės interesams kenkiančią dabartinio reguliatoriaus veiklą – atsirastų galimybė pradėti kurti tvarią Lietuvos lošimų rinką.
Linas Sesickas – advokatas
