Šis žmogus, 18 metų vadovavęs Ignalinos atominei elektrinei, ir šiuo metu nesėdi be darbo. Didžiausias jo rūpestis – socialinės Visagino gyventojų problemos.
– Ką jūs pats šiuo metu veikiate ir kokiais rūpesčiais gyvena jūsų paties šeima? – paklausiau V.Ševaldino.
– Esu pensininkas, tačiau visuomeninės veiklos turiu į valias.
Mažasis sūnus šiemet baigs Visagino gimnaziją. Liko išlaikyti dar vieną egzaminą, ir – viskas. Kur jis stos, dar nenutarė, bet, tikėtina, suks vairą link matematikos, fizikos, inžinerijos.
Vyresnėlis Viktoras Vilniaus universitete ką tik devintukui apsigynė bakalauro diplomą. Jo specialybė dabar – „ant bangos“: informacinės technologijos ir programavimas.
- Ar sūnūs nekalba apie tai, kad būtų pats tas pabandyti laimės ieškoti svetur?
– Mums visiems svarbiausia – Lietuva. Savo vaikų aš niekur neišleisiu (juokiasi). Vyresnysis bandė veržtis paskui draugus į Angliją, mažasis paskui draugus – į Rusiją. Bet tai – jausmai. Sunku išsiskirti su bičiuliais.
Vaikus auginau Lietuvos patriotais. Noriu, kad jie ir gyventų, ir dirbtų Lietuvoje. Tiesiog nenoriu, kad jie emigruotų. Esu įsitikinęs, kad lengva viską mesti. Bet sunkumus, kad ir kokie kiltų, reikia taip pat sugebėti įveikti.
Aš pats Lietuvoje nugyvenau jau 34 metus. Mano gimtinė – Ivanovo srityje, tėvų namas stovėjo ant Volgos kranto.
Baigiau Ivanovo energetikos universitetą ir po to 11 metų dirbau tuomečio Leningrado (Sankt Peterburgo) atominėje elektrinėje. Energetikos ministerija 1982 metais mane išsiuntė į Lietuvą paleisti Ignalinos atominės elektrinės. Maniau, kad neužsibūsiu. O likau visam gyvenimui.
– Šiuo metu vadovaujate Visuomeninei tarybai ekologijos ir energetikos klausimais. Kaip ji atsirado?
– Tarybą sukūrėme Visagino savivaldybei pritarus. Kartą kitą susitikome, aptarėme problemas. Ir jai patiko mūsų sumanymas. Tad dabar taryboje dirba 15 žmonių. Tačiau negauname jokio atlygio, – savivaldybė tam neturi lėšų. Bet jai tinkame. Ir kodėl gi ne? Kur dar atsiras tokių kvailių, kurie dirba veltui (juokiasi)? Juk nusamdyti tokius ekspertus kaip aš ar mano kolegos būtų labai brangu.
Bet esame miesto patriotai, nesvarbu, kad esame pensijinio amžiaus. Turime savo nuomonę, o jau valdžios valia atsižvelgti į ją ar ne.
- Kokie rūpesčiai dabar aktualiausi Visagino gyventojams?
– Ignalinos atominė elektrinė buvo uždaryta prieš 6,5 metų. Per tą laiką miesto gyventojų skaičius susitraukė trečdaliu.
Priminsiu, kad uždarius elektrinę, darbo neteko per 2 tūkst. žmonių. Tie, kurie nebuvo pensijinio amžiaus, išvažiavo į Rusiją, jų šeimos – taip pat. Statybos įmonės taip pat arba bankrutavo, arba perkėlė verslą į kitus miestus. Tad dar per tūkstantį žmonių liko be jokių pajamų.
Maža to, buvo uždaryti 6 vaikų darželiai, dvi mokyklos. Pedagogai išvažiavo kas kur.
Tačiau darbo stygius nėra vienintelė problema.
Kitą jų – milžiniškos šildymo kainos. Pavyzdžiui, pats turiu Visagine 65 kv. metrų butą ir šiemet vasarį už jo šildymą sumokėjau 270 eurų. Tai juk žvėriški pinigai.
Visagine buvo toks incidentas – dvejus metus nebuvo peržiūrėtas šilumos energijos tarifas, esą tai buvo Kainų komisijos kaltė. Ir gyventojai už šilumą permokėjo net 3 mln. eurų. Kai visa tai paaiškėjo, kainos buvo sumažintos ir buvo pradėta kompensuoti permoką.
Tad šiuo metu, kol skaičiuojamos kompensacijos, už kilovatvalandę šilumos energijos gyventojai moka maždaug 4 euro centus. O po to kaina vėl paliks iki 6–7 euro centų. Visa bėda, kad Visagine yra pastatyta ypač galinga katilinė. Jos gaminama šiluma buvo reikalinga užtikrinti AE saugumui. Joje yra net 12 katilų, nors miestui jų pakaktų vos poros. Iš tų, minėtųjų, du yra biokatilai, o visi kiti kūrenami dujomis.
Mūsų siūlymas – atskirti tarifus. Miesto gyventojams šiluma turi būti tiekiama iš biokatilinių. Jų galios miestui – į valias.
O AE šilumą tegu tiekia tos dujomis kūrenamos katilinės.
Dujos perkamos iš terminalo, ir – labai brangiai. Juk ne žmonės kalti, kad buvo uždaryta AE. Jie nebeįstengia, gaudami pajamų tik pensijas, išlaikyti rezervinės katilinės. Tegu tai daro arba valstybė, arba ES.
Suskaidyti tarifus idėja gal ir ne visiems priimtina. Tačiau su mumis sunku ginčytis. Mes juk puikiai išmanome tai, apie ką kalbame.
- Esate apskaičiavęs, kad AE uždarymo fondui buvo galima sukaupti tiek lėšų, kad jų būtų pakaklę naujam reaktoriui pastatyti. Kaip susidarė tokie nemenki skaičiai?
– Tuo metu, kai dirbau Ignalinos AE direktoriumi, juk stojau piestu prieš sumanymą uždaryti AE. Tai buvo pats kvailiausias sprendimas.
Juk iš visų šalių, turinčių AE, vienintelė Lietuva uždarė savo elektrinę. Bulgarijoje, Slovakijoje buvo išjungti senieji reaktoriai. Bet ten liko kitos elektrinės.
Nė vienas ūkininkas negriauna savo senos trobos, kol nepasistatė naujos. Tačiau tokio ūkiškumo Lietuvoje nebuvo. Juk dar prieš penkiolika metų siūliau: statykime naują bloką kartu su kitomis valstybėmis, paleiskime jį ir tik tada uždarykime senąjį.
Nepakeičiau savo nuomonės. Manau, kad tai buvo politinė klaida – ir Lietuvos valdžios, ir Europos Komisijos. Žinoma, Lietuvos žmonės tai suprato, šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas – taip pat. Su juo esame daug apie tai kalbėję. Tačiau jis pats sakė: „Europa spaudžia. Ir pasipriešinti nėra jokių galimybių.“
Paskaičiuokim. AE elektros energiją parduodavo už 1,5 euro cento už kilovatvalandę. Šiuo metu rinkoje „Nord Pool“ už ją mokama po 4–5 euro centus, o kartais – ir daugiau.
Jei nuo tų 2009-ųjų elektros energiją AE būtų pardavusi už tokią kainą, valstybė būtų sukaupusi nemenką fondą: vien per ketverius metus – 2 milijardus eurų. Ir jau būtų buvę galima imtis statybų. O dabar tuos pinigus atiduodame elektros eksportuotojams.
– Smalsu, kaip jūs, atominės energetikos specialistas, vertinate mūsų politikų bandymą kaip nors dar pasipriešinti elektrinės statybai Astrave? Ar nepirkti iš jų elektros?
– Dabar visi gali kalbėti kiek tik nori, aiškinti, kad nepirks iš baltarusių elektros energijos. Bet tai – tuščios kalbos. Tai tas pat, jei žmonės sakytų, jog nekvėpuos oru, jei vėjas pūs nuo Baltarusijos.
Juokas ima klausantis tokių kalbų. Visa tai tėra demagogija. Dabar jau niekas nebesustabdys elektrinės statybų. Ir ji tikrai bus paleista.
Kol Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija ir Rusija yra vienoje energetikos sistemoje, koks skirtumas, kur ta elektra pagaminama. Juk ji vis tiek patenka į tą patį „laidą“.
Baltarusiai juk gali sakyti: „Oi, Astrave pagamintą elektrą patys suvartojame, o jums parduodame „kitokią“, pagamintą šiluminėse elektrinėse.“
Kas gi ją surūšiuos? Juk nenuleisi užtvaros – tai ne kelią užtverti.
Vienintelis variantas nepirkti iš jų elektros energijos – išeiti iš buvusios Sovietų Sąjungos energetinės sistemos ir prisijungti prie Vakarų. Tačiau tokio plano realizuoti nepavyks iki 2025 metų. O Astravo elektrinė bus paleista jau po poros metų.
Šiuo metu Baltijos šalys dar nėra pasirengusios atsijungti iš energijos sistemos. Juk mus su kitomis valstybėmis jungia 12, jei ne dar daugiau elektros perdavimo linijų, kurių galingumas 330 kW galios. Ir ką, norima apsiriboti tik dviem? O jei jos atsijungs – jei ištiks avarija?
Taip, reikia pasirengti ir prisijungti prie Vakarų sistemos. Bet tam dar reikės didelių investicijų.
- Ir vis dėlto kas jums, atominės energetikos specialistui, kelia daugiausia nerimo Astravo elektrinės statybose?
– Manau, kad pati elektrinė nėra blogis. To reaktoriaus kiekvieno bloko galingumas sieks 1200 megavatų. Tokių blokų veikiančių dar nėra, tačiau jie jau yra pastatyti Voroneže (jis bus paleistas kitąmet). 2018 metais toks pat bus įjungtas Sankt Peterburgo AE. Tokį patį projektą nusipirko Suomija – pasirašė sutartį. Štai todėl suomiai ir neparėmė Baltarusijos AE blokados, nes patys tokį patį bloką įsigijo.
Žinoma, tai ir patikimesnis, ir geresnis reaktorius, nei buvo Ignalinos AE. Pramanas yra ir tai, kad Astravo atominės statytojai prasilenkia su tarptautinėmis taisyklėmis. Rusai nėra tokie kvaili, kad statytų nesaugų reaktorių, suomiai – taip pat. Tai normalus projektas.
- O statybų kokybė jūsų nebaugina?
– Štai čia ir yra visa esmė. To aš labiausiai ir bijau – broko ir vagysčių.
Labai svarbu, kaip organizuojama statybų priežiūra, ar deramai kontroliuojama jų kokybė.
Juk elektrinės saugumui svarbūs yra du dalykai – įrangos patikimumas bei profesionalūs specialistai: kaip bus parengtas personalas, kur išmokytas, kur įgis patirties per stažuotes.
Baltarusija, atrodo, pati prižadėjo parengti specialistų. Bet paleisti reaktorių vis dėlto privalo paleisti dantis atkalę specialistai.
Ir darbuotojai privalo būti išmokyti saugumo kultūros taisyklių. Be jų – nė žingsnio.
Pats esu Pasaulio atominių elektrinių operatorių asociacijos narys. Žinau, kad paleidžiant Astravo AE dalyvaus ir patirties turintys pasaulio ekspertai – bus atlikti auditai dar prieš elektrinės startą. Bus vertinama, kaip parengtas personalas, mes, technikos inspektoriai, išžvalgysim dokumentus, kaip atlikti statybos bei montavimo darbai. - A.Lukašenka yra sakęs, kad Baltarusija prisigamins tiek elektros, kad privalu bus ja pakeisti kitos rūšies energiją, naudojamą, tarkim, šilumai gaminti. Tad Minskas šildysis elektra.
– Kažkada A.Lukašenka sakė, kad Baltarusijai būtų labai pasisekę, jei Ignalinos AE būtų pastatyta kitoje Drūkšių ežero pusėje, tai ji ir dabar tebedirbtų.
Tuo metu, kai buvo ieškoma jos statybai vietos, juk buvo „vieninga sovietų valstybė“. Vis dėlto ties Ignalina statyboms buvo tinkamesnis gruntas. Statybai vietos buvo dairomasi dar trijose vietovėse. Tačiau viską nulėmė gruntas.
Ir Astravo AE statyboms vieta parinkta ne šiaip sau toje vietoje. Jokia čia politika. Vienas variantas buvo statybos ties Vitebsku, kitas – ties Mogiliavu. Bet gruntas buvo tinkamiausias ties Astravu. Užtat, po galais, vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus. Tačiau net ir tai nepažeidžia ES reikalavimų, kurie numato, kad atominės elektrinės turi iškilti ne arčiau kaip per 45–50 km nuo miestų.
