Per istoriją būta daug pavyzdžių, kai šalys ekonominių rodiklių lentelėse susidurdavo su neįprastai dideliais skaičiais. Tai galėjo būti šuoliuojanti infliacija, neįtikėtinas bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas ar protu sunkiai suvokiama devalvacija. Jūsų dėmesiui – daugiausia audrų sukėlę reiškiniai ekonomikoje.
1640 proc. infliacija: Bolivaras badauja
Šiais, 2016 metais, kainos Venesueloje pašoks 480 proc., o 2017-aisiais – jau 1640 procentų. Tokią gąsdinančią žinią šaliai pasiuntė Tarptautinis valiutos fondas (TVF).
Tačiau vargu, ar prezidentas Nicolas Maduro girdi ekspertų iš Vašingtono balsą – su TVF Karakasas nebendrauja jau dešimtmetis. Šalis galutinai visą dėmesį sutelkė į brangią naftą, todėl dabar tenka atsimokėti. Vis dėlto valdžia atsisako pripažinti, jog vidaus sistema, suformuota dar Hugo Chavezo, – netobula.
Šiandieninėje Venesueloje, kad ir kur beeitum, matyti ilgiausios eilės. Totalinis deficitas susiformavo susijungus dviem nepalankiems faktoriams: olandiškajai ligai (šalyje buvo vystomas tik naftos sektorius, visos kitos šakos, įskaitant ir žemės ūkį, vos gyvavo) ir naftos kotiruočių griūčiai (pajamos iš užsienio išseko, todėl nebeliko galimybės įsigyti maisto prekių ir kitų produktų užsienyje).
Todėl žmonės valandų valandas stovi eilėse, kad bent ką nors nuspirktų. O štai N.Maduro įsitikinęs, kad eilės – tai išorinių priešiškų jėgų sukeltų intrigų rezultatas, kad sukeltų šalies gyventojų nepasitenkinimą.
Situacija šalyje pasidarė kritinė, ekonomika – gynybos ministro Vladimiro Lopezo žinioje. Kompanijos „Datanalisis“ duomenimis, sostinėje stinga 80 proc. pirmojo būtinumo prekių. Agentūra „Bloomberg“ Venesuelą pripažino nelaimingiausia planetos valstybe. Čia nelaimingumo indeksas, kuris skaičiuojamas susumuojant infliaciją ir nedarbą, 2016 m. pradžioje pasiekė 159,7 procento. „Bloomberg“ taip pat suskaičiavo, kad per 20 metų šalies valdžia nacionalizavo apie tūkstantį privačių įmonių.
Gyventojai priversti eiti – būtent eiti, nes benzinas pabrango 60 kartų – į kaimyninę Kolumbiją, kad ten įsigytų būtinųjų prekių. BBC duomenimis, liepos 16 ir 17 dienomis, kurios buvo savaitgalis, užsienyje apsipirko daugiau nei 100 tūkst. Venesuelos gyventojų.
26 proc. BVP: aludžių ir statistikos gimtinė
Liepos 12-ąją Airijos centrinė statistikos valdyba paskelbė apie rekordinį BVP. 2015 m. šalies ekonomika išsyk paaugo 26 procentais. Kovo mėnesį statistikos tarnyba skaičiavo 7,8 proc. augimą.
Ir vienas, ir kitas rezultatas – geriausi pasaulyje: euro zonos valstybių rodiklis buvo mažiau 2 proc., Indijos — 7,6 proc., Kinijos — 6,9 procento.
Didžiausią reikšmę Airijos ekonomikos augimui turėjo 88 proc. kilę šalies pramonės ir statybų sektoriai. Šalies žemės ūkis augo 10,3 procento. „Mūsų ekonomika – labai maža. Tokį rezultatą pavyko pasiekti, nes šalyje padidėjo aktyvų skaičius“ , – aiškino Statistikos valdybos atstovas.
Iš tiesų 2015 m. nemažai tarptautinių korporacijų perregistravo veiklą į Airiją, kad galėtų mokėti mažesnius mokesčius. 2013 m. tokių įmonių aktyvai vertinti 391 mlrd. eurų, 2014-aisiais – jau 523 mlrd. eurų. Skaičiuojant BVP atsižvelgta į tokių kompanijų pelną. Štai iš kur tokie rodikliai.
„Jei kinai paskelbtų, kad jų ekonomika išaugo 26 proc., juos išjuoktų“, – airių statistinius duomenis komentavo ekonomistas Jimas Poweris.
Jis Airijos statistikų paskelbtus rodiklius vadina beprasmiais, nes staigus BVP augimas buvo nulemtas viekartinių veiksnių. Kad būtų galima realiau įvertinti Airijos ūkio padėtį, ekonomistas siūlo pasinaudoti nedarbo rodikliais, vartojimo lygiu ir vartotojų nuotaikų duomenimis.
Britų „The Financial Times“ po Centrinės statistikos valdybos pranešimo atkreipė dėmesį, jog Airija visuomet galėjo didžiuotis savo rašytojais, kurių daugelis kūrinių pripažinti pasauline klasika. Leidinys ironizavo, kad prie tokių dabar jau galima priskirti ir statistikų ataskaitą. „The Financial Times“ įspėjo, kad tokie žaidimai skaičiais gali įpykinti airius. Mat gyventojai dar puikiai prisimena, kaip šalis per 2008 m. krizę, po kurios ligi šiol iki galo neatsitiesė, prašė skubios pagalbos Anglijos, Vokietijos ir Prancūzijos.
100 trilijonų Zimbabvės dolerių: matematikų rojus
Zimbabvės Nacionalinio banko vadovas Gideonas Gono 2009 m. gavo Šnobelio premiją, kuri įteikiama už kvailus ir nieko vertus pasiekimus. G.Gono šį apdovanojimą užsitarnavo už matematikos populiarinimą: visa šalis uoliai sumavo, minusavo ir dalijo, nes Nacionalinis bankas buvo priverstas į apyvartą išleisti nuo vieno iki šimto trilijonų Zimbabvės dolerių nominalo banknotus.
Viskas prasidėjo vadinamuoju juoduoju perdalijimu. Iš turtingų žemdirbių atėmė žemę ir ją padalijo vargšams. Netrukus pasirodė įstatymas, pagal kurį Zimbabvėje veikiančios užsienio kompanijos privalo įdarbinti tik juodaodžius. Dėl to investicijos išseko, ekonomika – griuvo, o infliacija įsibėgėjo.
G.Gono vadovauti Nacionaliniam bankui ėmė 2003 metais. Jau tuomet infliacija respublikoje siekė 600 procentų. 2009 m. sausį ji viršijo visas įmanomas ribas – tuo metu infliacijos rodikliai rodė 231 mln. procentų. Tad ir teko į apyvartą išleisti 100 trilijonų dolerių vertės kupiūrą, kad gyventojai spėtų bent šį tą įsigyti.
Įdomu tai, kad ant kupiūrų spausdino galiojimo terminą. Jam pasibaigus, kupiūrą buvo galima mesti į šiukšlyną.
2008 m. pabaigoje juodojoje rinkoje už 100 tūkstančių Zimbabvės dolerių buvo galima gauti vieną JAV dolerį. Po kelių savaičių kursas pasikeitė – už vieną kupiūrą prašyta 16,7 mln. Zimbabvės dolerių. Valdžia dusyk valiutą denominavo: pirmą kartą nubraukė 10 nulių, po to – 12. Tačiau tai naudos nedavė: JAV dolerio kursas pakilo beveik iki 13 trln. Zimbabvės dolerių.
Viskas baigėsi tuo, kad šalies valdžia nusprendė apskritai iš apyvartos pašalinti nacionalinę valiutą. Jos vietą užėmė stabilios užsieninės – JAV doleris ir Pietų Afrikos Respublikos randai.
95 milijardai be grąžos: griūtis tango ritmu
Praėjusių metų balandį britų laikraštis „The Telegraph“ įspėjo: pasaulis turi ruoštis didžiausiai istorijoje griūčiai.
Nuo 2008 m. krizės G7 šalys (Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Kanada, JAV, Prancūzija ir Japonija) sukaupė didžiules valstybines skolas, siekiančias 120 proc. jų BVP. Artėjančios katastrofos katalizatorius – neigiamo pajamingumo obligacijos, pernelyg švelnios Europos centrinio banko monetarinės politikos rezultatas – nulinės bazinės palūkanų normos.
Tačiau“The Telegraph“ pranašaujama pabaiga kol kas neįvyko. Didžiausią griūtį istorijoje išgyvenančia šalimi lieka Argentina. Nelaimės niekas nepranašavo: 1990-aisiais, pasikliaudama TVF receptais, šalis ėmėsi reformų. Pesas buvo susietas su doleriu, užsienio investuotojai sulaukė mokesčių lengvatų. BVP sparčiai kilo, o pasaulis kalbėjo apie argentinietišką ekonomikos stebuklą.
Deja, nacionalinės valiutos susiejimas su doleriu padarė meškos paslaugą – argentiniečių prekės prarado konkurencingumą. Stiprėjo priklausomybė nuo eksporto, pūtėsi biudžeto deficitas. Kad jį padengtų, vyriausybė ėmė paskolas. Tarp kreditorių buvo ir TVF. 1999 m. Argentinos ekonomika smuko 4 procentais.
2000-2001 m. iš šalies masiškai ėmė tekėti užsienio kapitalas. Gyventojai depozitus pesais ir keitė juos į dolerius. Tad, gelbėdama bankų sistemą, valdžia metams įšaldė indėlius – išsiimti leista tik limituotą sumą. Nedarbas pasiekė 20 procentų.
Argentina darsyk kreipėsi į TVF prašydama pinigų, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Šalis pranešė, kad jos skolos siekia 95 mlrd. JAV dolerių, tačiau jų nesugeba padengti, tad teko pripažinti, jog valstybė – nemoki. 2014 m. Argentina išgyveno dar vieną tokią situaciją – tąsyk kalbėta apie 1,3 mlrd. JAV dolerių kreditus.
600 mlrd. dolerių bankrotams: sprogioji hipoteka
Nuo bankroto neapsaugotos ir privačios kompanijos, o jų finansiniai sunkumai gali turėti ir globalių pasekmių.
Štai kad ir pasaulinė finansų krizė prasidėjo nuo ketvirtojo pagal dydį JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ bankroto.
Per daugiau nei pusantro amžiaus trukusią istoriją finansų korporacija išgyveno nemažai sukrėtimų. Tačiau 2008 m. rugsėjo 15-ąją dėl pernelyg didelių skolų ji sugriuvo. Išsyk po to JAV paskolų rinkos faktiškai užsidarė, o indėlininkai amerikiečiai suskubo atsiimti savo pinigus.
Priežasčių šaknų, dėl ko žlugo „Lehman Brothers“, reikia ieškoti dar 1990-aisiais. Tuo laiku JAV bankai sumažino reikalavimus paskolų gavėjams, tad žmonės ėmė masiškai įforminti hipoteką. Bankų išduotų paskolų portfelių kokybė stipriai suprastėjo. 2007 m. beveik 12 proc. visos JAV išduotos hipotekos, kuri tuo metu vertinta 11 trln. dolerių, buvo probleminės paskolos. „Lehman Brothers“ vadovai visomis jėgomis stengėsi pasipelnyti iš besipučiančio burbulo nekilnojamojo turto rinkoje.
Dar 2007 m. kovą „Lehman Brothers“ kalbėjo apie 1,1 mlrd. JAV dolerių pelną. O rugpjūtį bankas uždarė su rizikingais hipotekos kreditais dirbusį padalinį ir atleido daugiau nei tūkstantį darbuotojų. Antrąjį-trečiąjį 2008-ųjų ketvirčius „Lehman Brothers“ prarado kone 7 mlrd. JAV dolerių, tad rugsėjį jo akcijos nuvertėjo 90 procentų.
Vadovybė bandė gelbėti padėtį potencialiems pirkėjams — „Barclays“ ir „Bank of America“ — žadėdama atsikratyti dalies aktyvų, sumažinti priedus aukštus postus užimantiems vadovams , tačiau tokie siūlymai konkurentų nesugundė.
Visi aktyvai, kai šis skelbė bankrotą, viršijo 600 mlrd. JAV dolerių, o skolos siekė 613 mlrd. JAV dolerių.