Tačiau tinkamai ir laiku pritaikius tokią taktiką galima labai daug išlošti.
Antai nuo vasario tokia švelni prievarta pradėta taikyti gėrimų pirkėjų atžvilgiu. Perki „Coca-Cola“, „Vytautą“ ar alaus skardinę – palieki 10 centų viršaus, kuriuos atsiimi atnešęs tarą į taromatą. Niurzgėjimų buvo, jų girdėti ir dabar. Tačiau rezultatas – akivaizdus.
Savaitgalį vaikštant po Dzūkijos miškus teko rasti ne tik grybų. Tarp samanų mėtėsi ir alaus skardinių, ir bambalių regėjau. Bet visi – nebe pirmo šviežumo. Be užstatą reiškiančios raidelės D ant etiketės.
Pernykščiai ar užpernykščiai. Šiųmečiai – nebent kontrabandinių cigarečių pakeliai, kurie po geros žiemos kito pavasario gal net ir nesulauks.
O po grybavimo sustoję Merkinėje stebėjome, kaip vieni gyventojai su grybų ir uogų krepšiais traukė pas supirkėjus, o kiti, nešini tuščiais buteliais (mat vyko kažkokia šventė), – į parduotuves susirinkti centų ar eurų. Gali išmesti, bet kas gi mėto pinigus? Sistema veikia, niekas dėl to nesirauna plaukų nuo galvos, o miškuose ar pakelėse – neginčytinai švariau.
Panašus bakstelėjimas visuomenei yra savanoriškas bilietas už eurą į lankytinas vietas – regioninius parkus, apžvalgos bokštus, pažintinius takus. Čia ne įvažiavimas į Neringą: nori – mokėk, nenori – niekas neprivers.
Antai prie Anykščių esančiame Medžių lajų take nuolat sėdi žmogus, pasirengęs paimti tą eurą. Užtat susimokėti už iškylą Neries regioniniame parke galima toli gražu ne visuomet pakeliui esančiame lankytojų centre Dūkštose.
„Ar daug kas moka?“ – pasiteiravome atvykę nusipirkti keturių bilietų. „Visų nesuskaičiuosi tiksliai, bet bent pusė tai tikrai“, – kukliai atsakė darbuotojas, pasiūlęs apžiūrėti ir čia pat sukrautus naujausius radinius – paukščių plunksnas, lizdus.
Ši sistema – dar palyginti nauja. Tačiau įvairių parkų administracijos ne tik primena apie lankytojo bilietą, bet ir atskleidžia, kas nuveikta už surinktas lėšas.
Tame pačiame Neries regioniniame parke už pernykščius lankytojų įnašus buvo atnaujinti laiptai, stendai, rodyklės.
Gražutės parkas giriasi įrengęs persirengimo kabinas stovyklavietėse.
Ar pusė mokančių lankytojų yra daug, ar mažai? Kaip pažiūrėsi. Nors šiaip ir tiek – jau fantastika, kai nėra jokios prievolės. Ir bebiliečių zuikių gaudyti nereikia.
O prisimenate, koks triukšmas kilo prieš kelias savaites, kai sostinės savivaldybė nusprendė ženklais ir kelio linijomis paaiškinti, kaip vyksta eismas ratu?
Pirma reakcija – nesąmonė, tik avarijų pagausės, kokie čia išradimai?
Ne išradimai, o tik Kelių eismo taisyklių priminimas, nes daugelis lietuvių, atrodo, nelabai suvokia, kaip važinėti žieduose. O dabar vairuotojai tik dėkoja – tapo gerokai paprasčiau.
Reklamos ir rinkodaros vilkai seniai suvokė, kad tiesmukai brukdamas žmogui prekę ar paslaugą sulauksi nebent trumpalaikio efekto.
Kitaip bus, jei įtikinsi, kad jis pats to nori, kad jam būtent to reikia. Pamažu šios abėcėlės, atrodo, mokosi ir valstybės ar biudžetinės institucijos.
Tik daugumai politikų, ypač dar nepabuvusių Seime, tebesivaidena, kad visuomenė tėra gerojo ganytojo išsiilgę veršiai. O tokiems reikia tik botago.
Uždrausti, apriboti, pašalinti, neleisti – tokių siūlymų iš įvairių partijų varpinių skamba apsčiai.
Iš tiesų galima, pavyzdžiui, uždrausti pirkti alkoholį ne iki 18, o iki 21 ar netgi 25 metų. Teisingiau, įmanoma. O jei taip dvidešimtmečiui, užsimaniusiam alaus butelio, pasiūlyti vietoj jo ką nors tokio, kad jis negalėtų atsisakyti?
Apie meduolį, o ne rimbą kažkodėl kalbama mažiausiai. Toli mūsų politikos ekrano žvaigždėms ir žvaigždutėms iki marlonų brando ar donų korleonių.
