Jis atkreipia dėmesį, kad bedarbių skaičius šalyje vis dar yra labai didelis – virš 180 000 – o darbo neturinčių žmonių padėtimi ir įsidarbinimo galimybėmis rūpinamasi nepakankamai „Senoji Darbo kodekso versija leidžia darbuotojui išsilaikyti net ir neperspektyviose darbo vietose. Bet ar toks darbo vietos „užšaldymas“ yra geresnis sprendimas nei pasirinkimo laisvė ir galimybė pereiti dirbti į geriau apmokamą darbovietę? Juk dažnas darbdavys nekuria darbo vietos todėl, kad nėra garantuotas dėl savo verslo perspektyvos, o sudėtinga darbuotojų atleidimo procedūra tikrai nepadrąsina to daryti. Naujų darbo vietų kūrimą stabdo ir menka darbo sutarties teisinių formų įvairovė, kuri neatitinka šiandieninio verslo ir technologijų pobūdžio“, – svarsto G.Nausėda.
Jam pritaria „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas, atkreipiantis dėmesį, kad Darbo kodeksas yra integrali naujojo socialinio modelio, kuris ne tik įtvirtina lankstesnius darbo santykius, bet ir užtikrina didesnį finansinį saugumą darbo netekusiems, dalis.
„Įsigaliojus visiems birželį priimtiems socialinio modelio įstatymams, padidės vidutinės išeitinės išmokos: darbuotojai gaus nuo 3 iki 5 atlyginimų. Ženkliai išaugs ir nedarbo draudimo išmokos: palyginti su dabartine situacija jos vidutiniškai didės beveik 1,5 karto, o išmokų lubos išaugs beveik 80 proc.“, – vardija R.Grajauskas.“
Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausias ekonomistas, mano, kad naujasis socialinis modelis nesumažins darbuotojų apsaugos, o šią atsakomybę tolygiau paskirstys tarp įmonių ir valstybės. „Beveik visose gyvenimo srityse svarbu saikas ir balansas. Taip pat ir darbo santykių reguliavime. Darbuotojų apsauga ir darbo rinkos efektyvumas yra yin ir yang – jie gali ir turi papildyti vienas kitą. Sukurdami perteklinius barjerus darbo santykiuose tampame nepatrauklūs dinamiškiausioms įmonėms, galinčioms mokėti didesnius atlyginimus“, – teigia N.Mačiulis.
Lietuvos situacija nėra unikali, pavyzdžiui, Airija išgyveno panašų menkų investicijų, emigracijos, mažų atlyginimų ir buksuojančios ekonomikos laikotarpį.
„Situacija pradėjo keistis tik nuo 1987 m., kai darbuotojai, darbdaviai ir valstybė susitarė: valstybė didino darbo sąlygų lankstumą, verslas mainais didino darbo užmokestį. Dabar turime progą padaryti airišką šuolį – belieka tikėtis, kad mūsų visuomenė pademonstruos airišką brandą“, – viliasi „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas.
