Žmonėms, kurių veikla susijusi su miškais, vasara labiau asocijuojasi su vasariniais darbais šalinant vėjovartas ar sausuolius. Jiems tenka ir įvertinti, ar prigijo pavasarį sodinti medeliai.
Tačiau pastaruoju metu miškininkams nerimą kelia ne tik įprastinių darbų gausa, bet ir tai, kad miško žvėrys padaro vis didesnės žalos jauniems, prieš kelis metus pasodintiems medeliams.
Jų daroma žala yra tokia didelė, kad jauni, žvėrių nuskabyti sodiniai pasmerkti žūti. Tokie medeliai netaisyklingai šakojasi, jie nesuformuoja naujos viršūnės, o ir kamienų žievė būna taip smarkiai nutrinta, kad sodinys ima žūti.
Miškininkai vietoj tokių medelių sodina naujus. Ir tai daryti kartais tenka kelerius metus iš eilės, kol medeliui pavyksta paaugti tiek, kad stirna ar elnias nepasiekia ūglių.
Apskaičiuota, kad kanopinių žvėrių daroma žala, ypač jaunuolynuose, kuomet maistui „nušienaujami“ tūkstančiai hektarų pasodinto miško, vien privačiame miškų sektoriuje siekia apie 1,5 milijono eurų per metus. Pasitaiko, kad miško žvėrys nuskabo medelius didžiuliuose miško plotuose.
Aritmetika gana paprasta: pasodinti vieną hektarą miško kainuoja kiek daugiau nei tūkstantis eurų. Į jaunuolyną užklystantys žvėrys kasmet nuskabo pusę medelių, tad vienerių metų nuostoliai siekia 500 eurų.
Jeigu tai trunka penkerius metus iš eilės, susidaro 2500 eurų suma, o jeigu pasodintas plotas yra ne vieno, o trijų hektarų, gauname ne tokią jau menką – 7500 eurų sumą! Tai tik vieno miško savininko pavyzdys, o juk miškus Lietuvoje sodina tūkstančiai žmonių.
Vieni miško savininkai bando apsaugoti gležnus medelius tepdami juos specialiais tepalais arba repelentais. Kasmet taip apdoroti hektarą sodinukų kainuoja iki 200 eurų.
Kiti savininkai renkasi dar brangesnį apsaugos būdą – aptveria jaunuolyną tvora, tačiau tvoras kartkartėmis pasisavina dvikojai vagišiai. Nuostoliai nemenki – vienam hektarui aptverti reikia maždaug tūkstančio eurų.
Šalyje yra tokia dviejų – aplinkos ir žemės ūkio – ministrų patvirtinta „Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodika“, kurioje surašyta, kaip apskaičiuoti patirtus nuostolius.
Surašyta taip, kad pamačius joje numatytus „pasėlių pakenkimo intensyvumus“ ir jų apskaičiavimo formules supranti, kad lengviau būtų viską fiksuoti iš orbitinio palydovo, nei užpildyti kompensavimo formas.
Rasti viešai prieinamos informacijos apie tai, kas, kada ir kiek mokėjo miško savininkams už miško žvėrių padarytą žalą, nepavyko. Nėra tokios informacijos ne todėl, kad kompensacijų niekas neprašo, o todėl, kad ji miško savininkams neteikiama.
Štai ūkininkams specialios programos kompensuoja per 100 tūkst. eurų kasmet, o miško savininkams – ne. Nes nesimato, kaip sakoma, jokios žalos „tuose jūsų miškuose“.
Manyčiau, jei jau griozdiškas medžiojamųjų gyvūnų žalos atlyginimo mechanizmas neveikia, atėjo laikas pradėti taikyti kitokią pagalbos miško savininkams schemą, kuri puikiausiai veikia kitose Europos šalyse.
Ten kompensuojama ne už jau patirtus nuostolius, o prevenciškai, t.y. padedama miškų savininkams įsigyti repelentų, statyti tvoras ar įrengti garsinių signalų sistemą.
Aidas Pivoriūnas yra Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius
