„Aš grąžinu pusę visų pirkinių“, – sakė trisdešimtmetė moteris,
per mėnesį drabužiams išleidžianti 500–700 svarų. Taip pat
prisipažino, kad prieš grąžindama drabužį jį kurį laiką nešioja.
Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, kaip tik tokie pirkėjai ir
kelia daugiausia problemų parduotuvėms, kurios iš paskutiniųjų
stengiasi susitvarkyti su grąžinamų gaminių skaičiumi. Vadinamųjų
„serijinių grąžintojų“ į parduotuves grąžinami gaminiai dažnai būna
panaudoti, apgadinti arba jiems trūksta detalių, dėl to net
ketvirtadalis tokių prekių būna netinkamos parduoti antrą kartą.
Nepaisydami šių problemų, dauguma mažmenininkų grąžina pinigus už
prekę, nes nori, kad pirkėjas liktų patenkintas, teigiama mokėjimo
paslaugų bendrovės „Barclaycard“ atliktame tyrime, kurio tikslas
buvo apklausta daugiau nei 2 tūkst. žmonių. Kreditinių kortelių
gamintoja nustatė, kad maždaug penktadalis įmonių turi sukūrusios
sistemą daiktų, netinkamų antrąkart parduoti, saugojimui, ir
bendradarbiauja su kitomis įmonėmis, nuostolingai parduodamos
daiktus arba perveždamos juos į didesnius sandėlius, kuriuose
laikomas atsargų perteklius.
Kai kurios bendrovės kovoja su šia praktika: keturi iš
dešimties pardavėjų teigė imantys grąžinimo mokestį, kad atgrasytų
pirkėjus nuo nebrokuotų gaminių grąžinimo. Tačiau tokia politika
gali turėti neigiamų pasekmių: trečdalis pirkėjų teigė, kad
grąžinimo mokestis paskatintų juos rinktis kitas parduotuves.
Beveik pusė apklaustųjų mieliau rinktųsi atgauti pinigus nei gauti
parduotuvės kreditą, o 40 proc. teigė, kad norėtų, jog grąžinimo
terminai būtų ilgesni. Dalis apklaustųjų parduotuves renkasi
atsižvelgdami į jų grąžinimo politiką.