„Aš grąžinu pusę visų pirkinių“, – sakė trisdešimtmetė moteris, per mėnesį drabužiams išleidžianti 500–700 svarų. Taip pat prisipažino, kad prieš grąžindama drabužį jį kurį laiką nešioja.
Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, kaip tik tokie pirkėjai ir kelia daugiausia problemų parduotuvėms, kurios iš paskutiniųjų stengiasi susitvarkyti su grąžinamų gaminių skaičiumi. Vadinamųjų „serijinių grąžintojų“ į parduotuves grąžinami gaminiai dažnai būna panaudoti, apgadinti arba jiems trūksta detalių, dėl to net ketvirtadalis tokių prekių būna netinkamos parduoti antrą kartą.
Nepaisydami šių problemų, dauguma mažmenininkų grąžina pinigus už prekę, nes nori, kad pirkėjas liktų patenkintas, teigiama mokėjimo paslaugų bendrovės „Barclaycard“ atliktame tyrime, kurio tikslas buvo apklausta daugiau nei 2 tūkst. žmonių. Kreditinių kortelių gamintoja nustatė, kad maždaug penktadalis įmonių turi sukūrusios sistemą daiktų, netinkamų antrąkart parduoti, saugojimui, ir bendradarbiauja su kitomis įmonėmis, nuostolingai parduodamos daiktus arba perveždamos juos į didesnius sandėlius, kuriuose laikomas atsargų perteklius.
Kai kurios bendrovės kovoja su šia praktika: keturi iš dešimties pardavėjų teigė imantys grąžinimo mokestį, kad atgrasytų pirkėjus nuo nebrokuotų gaminių grąžinimo. Tačiau tokia politika gali turėti neigiamų pasekmių: trečdalis pirkėjų teigė, kad grąžinimo mokestis paskatintų juos rinktis kitas parduotuves.
Beveik pusė apklaustųjų mieliau rinktųsi atgauti pinigus nei gauti parduotuvės kreditą, o 40 proc. teigė, kad norėtų, jog grąžinimo terminai būtų ilgesni. Dalis apklaustųjų parduotuves renkasi atsižvelgdami į jų grąžinimo politiką.
