Kai kurie žmonės, netgi nuolat klystantys Rusijos ekspertai
Vakarų šalių užsienio reikalų ministerijose, tebesilaiko šio
naivaus optimizmo. Tačiau dabar nauji klaidingi skeptiški
įsitikinimai pakeitė ankstesnius.
Didžiausias iš jų – kad
V.Putinas yra tarsi į sausumą išmesta žuvis, pasmerktas ir netekęs
vilties. Vienas aukšto rango amerikiečių pareigūnas man prieš
metus tvirtino, kad Kremliaus karinė operacija Sirijoje yra tarsi
neišbrendamas liūnas ir pasirodys esanti nepakeliamai brangi. Vis dėlto
neatrodo, kad taip iš tikrųjų yra.
Anksčiau vienos NATO paribio valstybės aukšto rango žvalgybos
pareigūnas man užtikrintai sakė, kad Rusijai gresia katastrofinis
infrastruktūros pakrikimas. Jokių tai rodančių ženklų irgi
nėra.
Vis dėlto bene didžiausia klaida – būti įsitikinusiems, kad
V.Putinas ir jo režimas yra tragiškai suvaržyti ekonomikos
būklės. Kai nusmuko naftos kainos, vienas suomių pareigūnas man
sakė, kad Rusijos gynybos modernizacija dabar tapusi nebeįperkama.
Anot jo, Europos Sąjunga sugriovė „Gazprom“ verslo modelį.
Sankcijos skaudžiai kandžiojasi. Rusija išgyvena tik eikvodama
auksiniais metais sukauptas atsargas, tačiau jų negali pakakti
ilgam.
Su šiuo argumentu susijusios dvi problemos. Viena – kad jis
neteisingas. Antroji – kad juo grindžiamos išvados yra pavojingos.
Tiesiog įvertinkite skaičius: Rusijos einamosios sąskaitos
perteklius – 5 procentai. Jos biudžeto deficitas mažas (3,7 proc.)
– tokio gali pavydėti daugelis Vakarų šalių (tarp jų ir
maniškė). Bankų sistema stabili. Atsargos dar toli gražu
neišeikvotos. Infliacija valdoma. Dar yra daug ką privatizuoti.
Tai nereiškia, kad Rusijos ekonomika yra itin sėkminga. Šio
stabilumo kaina yra stagnacija. Gyvenimo lygis blogėja, o viešųjų
paslaugų sistema pakrikusi. Ekonomika traukiasi. Modernizacija ir
diversifikacija nepavyko. Rusija traukiasi iš pasaulio ekonomikos, o
ne į ją integruojasi. Rusų ekonomistas Vladislavas Inozemcevas
praeitą savaitę Rygos konferencijoje sakė, kad Rusija virsta
korporacine valstybe, kokios vienas iš pirmųjų kūrėjų buvo
Mussolini. Tai fašizmas technine, o ne retorikos prasme.
Ilguoju laikotarpiu šis ekonomikos modelis iš tikrųjų yra
netvarus. Vis dėlto, kaip toje pačioje konferencijoje pažymėjo
mano draugas ekonomistas Andersas Aslundas, netvarus ekonomikos
modelis gali gyvuoti stebėtinai ilgai. Sovietų Sąjunga
balansavo ant ribos – dar ilgai po to, kai tapo aišku, kad planinė
ekonomika slopina inovacijas, visiškai neveiksmingai perskirstydama
kapitalą. A.Aslundas lygina mūsų laikų Rusiją su 9-ojo
dešimtmečio pradžios – Jurijaus Andropovo laikų – Sovietų
Sąjunga. Tik yra skirtumas: šįsyk Andropovas (t. y. Putinas) yra
pavydėtinai geros sveikatos.
Lygiai taip pat būtų klaidinga tikėtis, kad Rusija artimiausiu
laiku įžengs ekonominę mirties spiralę. Ne mažiau klaidinga
manyti, kad dėl ekonominių sunkumų Rusijoje su šia šalimi taps
lengviau susikalbėti. Rusija veikia pagal modelį „duonos ir
žaidimų“. Jeigu pristinga duonos, galima pasiūlyti žaidimų,
tokių kaip užsienio priešų raganų medžioklė arba avantiūra
užsienyje „trumpas pergalingas karas“.
Jau matėme tris tokiu karus: Gruzijoje, Ukrainoje ir Sirijoje.
Jie ne visada būdavo trumpi arba pergalingi, bet nukreipdavo Rusijos
visuomenės dėmesį nuo jų valdytojų nesugebėjimo užtikrinti
tikro klestėjimo. Jie sudaro įspūdį, kad Rusija yra narsi, kilni
šalis, apsupta melo ir pykčio. Jie atskleidžia Vakarų silpnumą.
Visa tai leidžia pavaizduoti Putiną ir jo bičiulius kaip teigiamus,
ir labai pigiai. Jeigu smarkiai nepadidinsime šios
kainos, galime tikėtis, kad tokių dalykų bus daugiau.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius