Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius: programa neatsako į svarbiausią klausimą
„Bus labai sudėtinga, nes ne tik Lietuva, bet ir Latvija,
Lenkija, Bulgarija, Rumunija turi panašias problemas, nė viena
nerado veiksmingų priemonių. Emigracijai sustabdyti reikia
ekonominių stebuklų, o „valstiečiai“ nėra burtininkai. Jie
daug dėmesio skiria menkiems atlyginimams, socialinei atskirčiai,
skurdui. Bet kaip jie galės didinti gerovę, kai nėra didelių
tikimybių, kad ūkis smarkiai augs, o dar tuo pačiu metu daug
pinigų skiriame gynybai?
Programoje yra gražių šūkių, kad reikia pereiti nuo globalios
Lietuvos iki lokalios Lietuvos, reikia visų susitarimo, kad geriausia
vieta gyventi turėtų tapti Lietuva. Bet kaip tą padarysi?
Konkrečių pasiūlymų nėra daug. Kalbama apie progresinių
mokesčių įvedimą, bet neaišku kada ir ar tai priims visuomenė.
Sakoma, kad turėtų būti nacionalinis partijų ir verslo susitarimas
dėl atlyginimų didinimo, bet ar tas susitarimas bus privalomas, ar
čia tik pasitikima gera valia? O gera valia yra labai ribota. Geras
dalykas programoje yra suteikti daugiau laisvių profsąjungoms, nes
tai viena tų retų priemonių, kuri gali padėti perskirstyti turtą.
Šalia kovos su skurdu daug dėmesio skiriama regionų
atgaivinimui. Jie nori sumažinti nedarbo lygį iki 5 proc. iki 2020
metų. Labai abejoju, kad toks dalykas gali suveikti. Sakoma, kad
reikia padaryti kaimą patrauklų užsienio investicijoms. Bet kaip tu
tą padarysi, kai labiausiai kvalifikuota darbo jėga yra Vilniuje ir
apylinkėse, kur yra studentai? Be to, abejoju, ar savivaldybės turi
teisę, kaip Amerikos valstijos, teikti visokių ūkinių ir
finansinių lengvatų firmoms, kurios įkuria gamyklas. Programoje
numatyta, kad reikia duoti lengvatų žmonėms, kurie nori įsigyti
būstą ne didmiesčiuose, bet kaime. Čia kovojama prieš vėją. Jau
100 metų žmonės migruoja iš kaimų į miestus, o dabar sulig
Europos Sąjunga migruoja iš savo kaimų į kitų šalių
didmiesčius ir nemanau, kad tai galima sustabdyti.
Sutinku, kad jie atkreipia dėmesį į švietimo svarbą. Neblogas
pasiūlymas, kad valstybė suteiktų stipendijas studijuoti užsienyje
ir tie, kurie baigė mokslus, kuriam laikui privalo grįžti dirbti į
Lietuvą. Bet dabar kartą išvažiavę, ar jie vėl neemigruos, kai
kitur algos didesnės, materialinės sąlygos geresnės? Galų gale,
programoje nėra atsakytas esminis klausimas. Gali kalbėti apie
švietimą, regioninę politiką, atskirties ir skurdo mažinimą, bet
faktiškai yra taip: Lietuvoje gyvens tie, kurie nori gyventi
Lietuvoje. Kaip mes galime įtikinti daugiau žmonių to norėti?
Šita programa to klausimo neliečia, nors tai labai sudėtingas ir
esminis klausimas“.
Anglijoje įsikūrusio Bato universiteto lektorius Ainius Lašas: ketverių metų neužtenka
„Per ketverius metus tokie daugialypiai procesai kaip emigracija
nesisprendžia. Geriausiu atveju galima padėti tam tikrą pamatą
emigracijos suvaldymui ir koregavimui. Dabartinė emigracijos banga
yra įgavusi savaiminę inerciją, nes yra susiformavę didžiuliai
traukos taškai užsienyje. Be to, dar ilgai išliks ryškūs
ekonominio gerovės skirtumai tarp Lietuvos ir Vakarų Europos
šalių, kas gerokai apsunkina „pažabojimo“ uždavinį.
Vyriausybės programoje gausu įvairiausio pobūdžio priemonių,
kurios vienaip ar kitaip gali prisidėti prie emigracijos procesų
valdymo. Daug ir gražiai kalbama apie švietimo srities stiprinimą,
apie ekonominio konkurencingumo didinimą, apie pagalbą jaunoms
šeimoms, apie investicijas į regionus...
Iš pirmo žvilgsnio tai nuteikia maloniai, bet, kaip žinia,
„velnias“ slypi šių pažadų įgyvendinimo detalėse. O jų
programoje nėra daug. Vietoje to randame daug aptakių ir patraukliai
skambančių frazių. Taigi norėčiau palaukti konkretesnių
žingsnių prieš darant išsamesnes išvadas“.
Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjas profesorius Mindaugas Jurkynas: priemonių yra, bet lengva nebus
„Tai priklausys nuo Vyriausybės programos įgyvendinimo
rezultatų. Tol, kol socialinio ir ekonominio išsivystymo lygis
Europos Sąjungoje bus apčiuopiamai skirtingas, tol bus traukos
galimybė vykti į tas šalis, kur ekonominiai, socialiniai ir
socialinio teisingumo standartai yra aukštesni.
Vyriausybė yra numačiusi ir mažų atlyginimų, ir nedarbo
mažinimo, ir verslumo kaimuose problemų sprendimą, ir jaunų
šeimų iki 35 metų būsto įsigijimo lengvinimo priemones, bet
konkrečiai tos priemonės nenurodytos, tik gairės. Jeigu finansiniai
ištekliai bus skiriami tam, natūralu, kad tos socialinės ir
ekonominės sąlygos pagerės. O ekonomikoje pagrindinis klausimas –
iš kur tuos pinigus paimti? Pinigus galima paimti tik perskirstant
nuo turtingesnių ar uždirbančių daugiau mažiau uždirbantiems, o
kitas būdas yra skolintis.
Bet jeigu, tarkime, ekonomika kils ir įplaukos į biudžetą
didės, tai tokiu atveju bus prioritetų klausimas, ką finansuoti. Ir
jeigu emigracija bus numeris vienas ir bus skiriami pinigai toms
Vyriausybės numatytoms priemonėms, tada pažiūrėsime, ar to
pakanka. Nes vis tiek nepermušime nei vokiečių, nei britų ar
švedų standartų. Bet pamatysime, ar to pakaktų Lietuvoje, kad
pažabotumėme emigraciją. Žinant tuos skirtumus, lengva nebus“.
Vilniaus universiteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas profesorius Romas Lazutka: ne viskas priklauso nuo Vyriausybės
„Tiesiogiai atsakyti negalima. Skaitant programą, matyti daug
priemonių, bet tiesioginis jų poveikis emigracijai neaiškus.
Suprantama, kad emigracijai nėra vienintelio vaisto. Reikia, kad
tiesiog šalyje gerėtų padėtis. Vyriausybės programoje yra siekių
didinti gyventojų pajamas, atlyginimus, reformuoti mokesčių
sistemą, regioninę politiką. Bet kaip ir kitų Vyriausybių
programose, kai kurie dalykai įvardijami konkretesni, o kai kurie
išreikšti kaip ketinimai ar siekiai.
Ryšį tarp padėtį gerinančių priemonių ir emigracijos labai
sunku nustatyti. Mes, ekonomistai, turime paprastai tokį pasakymą,
kad ekonomikoje viskas yra susiję. Kad ir, pavyzdžiui, netekėjusių
merginų skaičius yra susijęs su dobilų derlingumu per jų turimas
kates, kurios gaudo peles. Bet kiekybiškai tą įvertinti tikrovėje
yra pernelyg sudėtinga, kad būtų įmanoma taip viską kiekybiškai
išreikšti ir suskaičiuoti priklausomybes.
Be to, nereikia atsiriboti ir nuo kitų veiksnių, kurie
nepriklauso nuo mūsų Vyriausybės. Dabar žmonės aktyviau gali
išvažiuoti ir dėl „Brexit“, o tai nepriklauso nuo Lietuvos. Jie
įvažiuoja į Jungtinę Karalystę, kol dar galima. Taip pat euro
įvedimas ir kainų padidėjimas. Tos kainos gali padidėti dar labiau
ir mūsų Vyriausybė kainų kontrolėje nelabai ką gali. Euras yra
ne mūsų banko kontroliuojama valiuta ir todėl kovoje su infliacija
mūsų valdžios galimybės yra labai ribotos“.