Po eurą už popierinį puodelį
Štai paskirtasis aplinkos ministras aiškina, kad reikia apmokestinti popierinius kavos puodelius. Kiek? Anot ministro, mokestis galėtų būti „toks, kad jaustųsi, – kad ir euras“.
Šiais žodžiais pasakyta labai daug. Paprastai tariant, ministras specialiai siūlo mokestį, kuris mažai susijęs su aplinkosauga ar popierinio puodelio sukeliama žala gamtai. Mokesčio dydis bus specialiai toks didelis, kad kirstų per piniginę.
Už ką mūsų piniginės nusipelnė tokios bausmės? Gal kavos puodeliai labai teršia aplinką? O gal jų suvartojame išskirtinai daug, palyginti su kitomis sritimis?
Ne. Pats ministras pripažįsta, kad „tai nebūtų didelis atliekų kiekis“. Paprastai tariant, žala gamtai – arti nulio. Tai kam tada sąmoningai kirsti žmonėms per piniginę? Anot ministro, vienkartiniai kavos puodeliai yra „mados ir prabangos dalykas“. Ministras nori apmokestinti vienkartinius kavos puodelius, nes jam jie nepatinka. Ar aplinkos ministro darbas reguliuoti madas?
Bet, ko gero, baisiausia yra pareiškimas, kad „toks apmokestinimas psichologiškai auklėtų“. Ministras mano turįs moralinę teisę jus auklėti. Jus, suaugusį žmogų, kuris pats savimi pasirūpina, pats uždirba pinigus sau, savo šeimai (ir dar visiems ministrams).
Apmokestinti saldainiai, sausainiai
O štai būsimasis sveikatos apsaugos ministras nemato kliūčių apmokestinti šokolado gaminius ir kitus saldumynus, turinčius „daug“ cukraus. Paprastai tariant, saldainiai, sausainiai ar tortas bus specialiai apmokestinti tam, kad jūs tų prekių pirktumėte ir valgytumėte mažiau. Kadangi mokesčio tikslas yra atgrasyti žmones nuo saldumynų, lažinuosi, kad mokestis bus pasiūlytas toks, „kad jaustųsi“.
Su saldumynų apmokestinimu yra dar baisiau nei su puodelių. Iš dalies galima sutikti, kad be kavos popieriniame puodelyje išsiversti galima, kaip ir be peilio tortui, bet tai nereiškia, kad kažkurį dalyką dėl to reikia apmokestinti.
Tačiau jei kavai popieriniame puodelyje alternatyva yra kava paprastame puodelyje, alternatyvų saldumynams iš esmės nėra. Norėsi saldumynų – mokėsi mokestį. O tai reiškia keletą dalykų.
Pirma, mokestis labiausiai kirs pigiausioms prekėms. Jei bus įvestas, pvz., akcizo mokestis saldainiams, pigiausi pabrangs daugiausia. Jei perkate „Rafaello“ ar „Godiva“, vienas euras čia ar ten – ne esmė. Antra, pigesnius saldumynus paprastai perka tie žmonės, kurie turi mažiau pinigų. Pirma ir antra reiškia trečią – nuo pigių saldumynų apmokestinimo labiausiai skaudės tiems, kurie+ pinigų turi mažiausiai.
Dar baisiau, kad šis skausmas bus ne netyčinis ar dėl nepagalvojimo, o specialiai sukeltas. Mokestis saldumynams kuriamas tam, kad mažiausiai uždirbantys nepirktų saldumynų, nes valdžia mano, kad mažiausiai uždirbantys saldumynų perka ir valgo per daug.
Netikite, ar manote, kad išsigalvoju? Kad valdžios žmonės negali būti tokie žiaurūs? Pagalvokite logiškai. Jei daug uždirbate ir mėgstate saldumynus, ar dėl poros eurų mokesčio mažiau saldainių pirksite? Greičiausiai ne. O jei uždirbate nedaug? Būsite priverstas valgyti mažiau saldumynų, nes paprasčiausiai neužteks pinigų.
Ir net neverta diskutuoti apie tai, kaip kažkas vietoj saldainių valgo „ekologiškus džiovintus obuolius“ ir jam labai gerai. Palyginkime kainas ir suprasime, kodėl ekologiški džiovinti obuoliai yra nišinė prekė.
Vienintelė nenumatyta neigiamo saldumynų apmokestinimo pasekmė – kuomet visi saldumynai pabrangs, kai kurie žmonės pirks pačius pigiausius ir prasčiausios kokybės, nes kitokių nebeišgalės. Tai beje pastebima kalbant apie visas maisto prekes, kurios apmokestinamos akcizu, pvz., užkėlus akcizą alkoholiniams gėrimams, tie žmonės, kurie neturi pinigų ,persimeta prie pigesnių produktų, perka šešėlinėje rinkoje ar apskritai geria tai, ko gerti nereikėtų.
Yra toks terminas „šampaniniai socialistai“, apibūdinantis Briuselio ar Vašingtono elitą – dažniausiai iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomus funkcionierius, kurie susirenka savo pobūviuose (dažniausiai irgi iš mokesčių mokėtojų pinigų) ir aptarinėja, kokia visuomenė kvaila ir kaip ją reikia auklėti ir keisti. Bet visų jų logika paprasta – žmonės yra kvaili, negali patys nuspręsti, todėl už žmones bus nuspręsta. Bet šiais laikais suįžūlėta tiek, kad jau atvirai pripažįstama, kad suaugęs žmogus nepajėgus nuspręsti, kiek ir ko jam valgyti.
„Valstiečiai“ skelbėsi atėję kovoti „prieš elitą“ ir už paprastą žmogų. Ką gi, užteko kelių savaičių, ir „valstiečių“ elitas sau leidžia tai, ko ankstesnis elitas net nedrįso. Marija Antuanetė išgarsėjo tuo, kad badaujantiems ir besiskundžiantiems duonos trūkumu pasiūlė valgyti pyragus. Įdomu, kiek pratemps mūsų vietinės Antuanetės, tokiais tempais dalindamos patarimus liaudžiai?
