„Valstiečiai“, bandę žūtbūt laimėti Seimo rinkimus, elgėsi kaip prezidentė ir tuometė dešinioji opozicija: kritikavo priimtą Darbo kodeksą ir socialdemokratus dėl pataikavimo stambiajam verslui, žadėjo dokumentą atšaukti ir perrašyti darbo liaudies naudai.
Rinkėjų gausiai apdovanoti naujieji valdantieji paskelbė, kad Vyriausybė, profsąjungos ir darbdaviai vėl sės prie trišalių derybų stalo ir nepakils tol, kol nesusitars dėl visų visiems naudingų punktų, taip pat dėl kodeksą vetavusios D.Grybauskaitės siūlymų. Tiesa, buvo skirtas ir terminas šiam susitarimui – pusė metų.
Bet kuo labiau artėjo to istorinio susitarimo terminas, tuo labiau aiškėjo, kad niekas neaišku.
Profsąjungos vis garsiau šaukė, kad darbdaviai iš tiesų nesidera, o tik naudojasi ir šantažuoja tuo, jog jei nebus susitarta, automatiškai pradės galioti tas dokumento variantas, kuris buvo priimtas praėjusios kadencijos Seime.
Susiję straipsniai
Tuo pačiu metu abi pusės kaltino Vyriausybę, kad ji nesistengia sustyguoti proceso ir, vis plaudamasi rankas, laukia, ar kitos dvi pusės susitars.
Vyriausybė, žinoma, aiškino, kad kaip tik sumaniai vadelioja kompromisų vežimą.
Susitarimo terminui baigiant išsekti, į koncertą įsitraukė ir kai kurie Seimo „valstiečiai“. Jie paskelbė, kad nebalsuos už Darbo kodeksą, jei darbdaviai raštu nepasižadės didinti darbuotojų atlyginimų.
To buvo per daug netgi situaciją sau įprasta linkme – kaltinimais dėl dirbančiųjų išdavystės – vis pakurstančiai D.Grybauskaitei: ji pareiškė, kad tokie reikalavimai neturi nieko bendra su tikrove.
Čia pat šalies vadovė paskelbė, kad bet kokiu atveju kodeksas, grįžęs į Seimą, turės būti taisomas tol, kol tenkins ir ją, ir profsąjungas.
Išrinktasis socialdemokratų vedlys G.Paluckas irgi pareiškė, jog dėl galutinio sutarimo tarp koalicijos partnerių dėl šio dokumento, nepaisant visų ligšiolinių koalicinių derybų, – dar vingiuotas kelias ir jo pabaigos neregėti.
Tuo metu premjeras S.Skvernelis pro sukąstus dantis kartojo, jog Darbo kodeksas bus priimtas toks, dėl kurio bus sutarta Trišalėje taryboje, o visi kiti pasiūlymai, tarp jų ir registruotieji Seime, bus automatiškai atmetami arba vėl sugrąžinami į Trišalę tarybą.
Pagaliau šį antradienį Trišalės tarybos kančių vaisius pateiktas Seimui, o parlamentarai jam po pateikimo pritarė.
Tad kokia padėtis dabar? Iš esmės tokia pat kaip ir iki šiol.
Profsąjungos vėl nepatenkintos ir reikalauja, kad derybos būtų pratęstos, o kodeksas pakabėtų ore dar pusę metų. Esą dokumentas iš esmės liko toks, koks buvęs, o visi pakeitimai – kosmetiniai.
Darbdaviai, nors irgi rodo nepasitenkinimą, ragina, kad Darbo kodeksas būtų priimtas kuo greičiau, – esą po to vėl bus galima derėtis Seime ar Trišalėje taryboje ir taisyti.
Analogiškos pozicijos laikosi ir Vyriausybė bei dalis ją palaikančių Seimo „valstiečių“, nepamirštant pabrėžti, kad šios valdžios dėka buvo pasiektas esminis proveržis. Pripažindami, kad vis dėlto ne dėl visko pavyko sutarti, Vyriausybės atstovai aiškina, jog dabar svarbiausia peršokti griovį, o visi kiti „op“ gali būti ir vėliau.
Tačiau nuoga tikrovė liudija, jog svarbių susitarimų, kuriais dabar mosuoja Vyriausybė, yra galbūt vos pora.
Suderėta, kad per metus darbuotojai galės atostogauti 20 darbo dienų, o papildomos ir pailgintos atostogos bus reguliuojamos Vyriausybės nutarimais.
Taip pat sutarta, kad darbuotojai per savaitę negalės dirbti ilgiau nei 60 val., įskaitant papildomą darbą ir viršvalandžius.
Bet nuvargsta pirštai, lenkiami skaičiuojant punktus, dėl kurių nebuvo sutarta: dėl streikų organizavimo, lokautų paskelbimo, darbuotojų atstovų papildomų garantijų, terminuotų darbo sutarčių, dėl darbo grafikų, kolektyvinės sutarties ir interesų konfliktų, galimybių darbuotojams dirbti papildomus darbus.
Sunku pasakyti, kaip toliau judės šis traukinys. Mat kone pusė Seimo narių, balsavusių per Darbo kodekso projekto pateikimą, susilaikė. Vadinasi, jie tiesiog lūkuriuoja ar dar nežino, į kurią pusę sukti. Daugiausia tai – opozicinių frakcijų nariai.
Dauguma valdančiųjų socialdemokratų apskritai nedalyvavo balsavime. O kas šaus į galvą patiems „valstiečiams“, taip pat nežinia.
Gali būti, kad R.Karbauskio kariai, spaudžiami premjero, mėgins laviruoti, tačiau neatmestina, kad jų stovykla šiuo atveju suskils.
Darbo kodeksas tuomet išties gali būti vėl atidėtas pusei metų, sugrįžtant į tą patį tašką, kuriame būta prieš pusmetį.
Matyt, pagrindinė tokio stumdymosi priežastis yra ta, kad Vyriausybė, nors formaliai atstovauja įtikinamai Seimo daugumai, nesugeba nei jos suvaldyti, nei surasti bendros kalbos su svarbiausiomis visuomenės interesų grupėmis.
Galima konstatuoti, jog šioje valdančiojoje daugumoje nėra aiškaus telkiančiojo galios centro, kuris įstengtų kreipti vairą į tą pusę, į kurią reikia. O tokios padėties įkaite jau tampa visa visuomenė.