Po krizės šiam lygiui atsigauti prireikė daugiau kaip trejų metų, vėliau panaudojimas augo kur kas nuosaikiau. Galiausiai – praėjusių metų pabaigoje jis pasiekė ir nežymiai viršijo ankstesnį rekordą.
Kitas gamybos sektoriui svarbus rodiklis – tai darbo sąnaudų indeksas. Apdirbamosios gamybos sektoriuje situacija šiuo atžvilgiu po krizės ilgą laiką buvo palankesnė nei kituose sektoriuose. Vis dėlto praėjusių metų viduryje gamybininkų darbo sąnaudų augimas prisivijo šalies vidurkį, kuris šiuo metu jau viršija 2008-ųjų rodiklius.
Tai gera žinia dirbantiesiems, tačiau įmonėms tai turėtų skambėti kaip įspėjimas. Kaip rodo dešimtmečio senumo patirtis, pradėjus smarkiai didėti atlyginimams ir iki minimalios ribos sumažėjus darbo jėgos pasiūlai, darbo sąnaudų kreivė gamybos sektoriuje gali šauti į viršų.
Pastaruosius ketvertą metų gamybininkų pajamos iš produkcijos eksporto išlieka stabilios. Todėl vargu ar eksporto apimtis dar įmanoma padidinti pakėlus gaminamos produkcijos kainą. Mūsų šalies gamintojai konkuruoja ne vien tarpusavyje, bet ir su kitais Europos bei pasaulio gamintojais, iš kurių ne visi susiduria su brangstančiomis darbo sąnaudomis.
Be to, daugelis Vakarų šalių įmonių gali pasigirti ir didesniu efektyvumu, kurį lemia modernesni ir labiau automatizuoti gamybos procesai.
Norint pasiekti proveržį eksporto srityje, Lietuvos verslui šiuo metu trūksta bent dviejų dalykų – didesnių gamybinių pajėgumų ir tokių produkcijos kainų, kuriomis jie galėtų konkuruoti tarptautinėse rinkose.
Tad šalies įmonėms vertėtų ieškoti vidinių resursų savo produkcijos patrauklumui didinti investuojant į automatizuotus procesus ir efektyvesnę gamybą.
Čia galima kalbėti dar apie vieną rodiklį, kuris labai skiriasi nuo situacijos prieš dešimtmetį – tai įmonių įsiskolinimo lygis. Gamybos įmonių įsiskolinimas yra smarkiai sumažėjęs, o pinigų rezervai priešingai – išaugę.
Tai rodo gerą finansinę šalies įmonių sveikatą, be to, sąlygos verslo plėtros finansavimui skolintomis lėšomis taip pat yra palankios.
Kaip gamybos sektoriaus pavyzdį, kuriam investicijos turėtų didžiausią poveikį, galima paminėti su grūdų perdirbimu susijusias pramonės šakas. Šiuo metu Lietuva eksportuoja du trečdalius visų šalyje užauginamų grūdų, nors ES valstybės vidutiniškai eksportuoja tik apie dešimtadalį viso grūdų kiekio.
Turime lengvai prieinamos žaliavos, kurios mūsų maisto pramonė, pašarų gamybos įmonės ir grūdų į specializuotus produktus perdirbėjai pilnai neišnaudoja. Investicijos į šiuos sektorius padėtų sukurti daugiau pridėtinės vertės šalies viduje.
Viena iš priežasčių, kodėl įmonės delsia investuoti į gamybos atnaujinimą ir modernizavimą – įmonės vis dar stengiasi maksimaliai išnaudoti turimus gamybos pajėgumus. Vis dėlto investicijų atidėliojimo laikas eina į pabaigą ir vis daugiau gamybos įmonių turės rinktis – ar investuoti į plėtrą ir produktyvumą, ar užleisti eksporto rinkas pajėgesniems žaidėjams.
„Swedbank“ verslo klientų tarnybos vadovas Antanas Sagatauskas
