Laimė, pastarieji moka sykiais pražygiuoti Gedimino prospektu ar užblokuoti kelią „Via Baltica“, o pastaraisiais metais ne sykį leidosi paprotestuoti ir į patį Briuselį.
Eurobiurokratai išgirdo mūsiškių ir kitų Europos Sąjungos valstybių žemdirbių nuogąstavimus dėl žemės ūkio ateities. Parengė krūvas klausimų, kad sužinotų, kaip ją įsivaizduoja ir ko norėtų patys ūkininkai. Net pasivarginta tuos klausimus išversti į kiekvieną ES kalbą – juk toli gražu ne visi pas mus moka angliškai ar prancūziškai.
Ir ką gi turime? Kai kalba pakrypsta apie kainas ar paramą, rėkia dešimtys tūkstančių. O iš visų šalies ūkininkų, kurių yra per 122 tūkstančius, ir jiems atstovaujančių organizacijų savo pasiūlymus Briuseliui sugebėjo pateikti... 120.
Aplenkėme tik Maltą. Bet kiek toje akmenuotoje šalyje žemdirbių? Tikriausiai visi 40 ir surašė savo atsakymus. Užtat už mūsiškius darbštesni pasirodė ir estai, ir penkiskart daugiau anketų pateikę latviai. Ką jau kalbėti apie vokiečius, iš kurių sulaukta kone 150 tūkstančių siūlymų.
Ir štai nuvažiuos žemės ūkio ministras į Briuselį, pradės aiškinti, kad lietuviams reikia vienodų su vokiečiais, prancūzais arba olandais išmokų, o jam paklos ant stalo visuotinės apklausos duomenis ir pasiteiraus: ko tylėjote iki šiol?
Netylėjo. Darbavosi laukuose ir fermose, o likusį laiką burnojo dėl per menkos paramos, mažų pieno, grūdų supirkimo kainų, keiksnojo orus, valdžią, kad ir pačių išsirinktą. Buvo taip užsiėmę, jog net pamiršo, kad, norint ką nors gauti, reikia bent užsiminti apie tai.
Ar tai neprimena anekdotinio personažo, kuris Dievo meldė sėkmės loterijoje, kol sulaukė užuominos bent bilietą nusipirkti?
