Lietuvai 2014–2020 m. laikotarpiu iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirta 8,39 mlrd. eurų paramos. Šios milžiniškos investicijos gerokai paspartintų ūkio augimą, bet kol kas tik švaistomas laikas – jau įpusėjo finansinis laikotarpis, o šalis sugebėjo panaudoti vos 13 proc. jai skirtų pinigų.
Šįmet padėtis dar pablogėjo – per pirmąjį ketvirtį ES lėšų naudojimo planas įvykdytas vos 4,8 proc. ir iš ES aruodo pasemta vos 48 mln. eurų.
Kuo tai gresia? Pirmiausia galima prarasti dalį ES skirtų pinigų. Apie šią grėsmę perspėja ir Finansų ministerija (FM). Netgi apskaičiuota, kiek šalis gali netekti pinigų, – 146,9 mln. eurų.
Tačiau tai sudarytų tiktai dalį nuostolių. Vėluojant investicijoms verslas laiku negauna planuojamų pinigų, tai trukdo didinti darbuotojams algas, netenkama mokesčių. Bankai dėl to esą jau svarsto, ar nereikėtų mažinti šių metų Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimo prognozių.
O viešųjų pirkimų specialistai įžvelgia ir dar vieną, gal net svarbesnę, vėluojančių investicijų blogybę. Net jei Lietuva ir spėtų panaudoti ES paramą, tai būtų skubotas lėšų panaudojimas, nes pinigai nebūtinai keliautų ten, kur šaliai duotų daugiausia naudos.
Gal kai kam tokia skuba ir naudinga – silpnėja kontrolė, konkursus lengviau laimėti saviems. Bet Lietuvai tai brangiai kainuotų.
Artėjant terminų pabaigai žūtbūt skubama spėti panaudoti ES pinigus, verslą užgriūva užsakymų lavina. Darbai vėluoja, kokybė prastėja, o projektų kainos kyla.
Kam reikėtų kapoti galvas už tokį europinių pinigų naudojimo sabotažą?
Kaip dažniausiai nutinka Lietuvoje, bakstelėti pirštu į konkrečius kaltininkus nėra paprasta, nes atsakomybė už netvarką – kolektyvinė. Šalyje yra daugiau kaip 4 tūkst. organizacijų, kurios vykdo viešuosius pirkimus, finansuojamus ir iš ES lėšų.
Už šių pinigų panaudojimą atsakingos visos ministerijos, FM tik koordinuoja procesą ir garsiai rėkia, kad reikalai prasti. Bet visos institucijos randa tūkstančius neva objektyvių priežasčių, kodėl nepavyksta pagreitinti pirkimų.
O kliūčių rengti ES remiamų projektų konkursus artimiausiu metu gali net padaugėti. Viešųjų pirkimų specialistų žvilgsnis čia pirmiausia krypsta į VPT.
Šie teisės aktai turėjo būti priimti dar prieš gerus metus ir ES jau buvo pradėjusi direktyvos pažeidimo procedūras.
Tada Seimas sukruto ir prieš kelias savaites skubos tvarka priėmė įstatymų pataisas, kurios įsigalios jau nuo šių metų liepos 1-osios.
Viešųjų pirkimų specialistai šias teisės normas vadina rimta viešųjų pirkimų reforma ir jai pritaria, bet regi kitą problemą – visiškai nėra pasirengta taikyti šias teisės normas, nėra gausybės poįstatyminių aktų, neparengta kvalifikacijos vertinimo, pirkimų vertės skaičiavimo ir kitos metodikos. Specialistai tiesiog nežino, kaip dabar jiems reikės dirbti.
Už tai atsakinga VPT, seniai žinojusi, jog ES viešųjų pirkimų direktyvą Lietuva turės įgyvendinti, bet iki šiol nieko nedariusi, kad būtų praktiškai pasirengta reformai.
Tai nestebina. VPT seniai aktyviai viešojoje erdvėje prisistato kaip viešųjų pirkimų pažeidėjų medžiotoja. O įstaigos vadovams, atrodo, rūpi tik pranešti visuomenei, kad pričiupo kokį nors prezidentės nemėgstamą ministrą, neva leidusį grobstyti valstybės pinigus per viešuosius pirkimus.
Ryškiausias pavyzdys – vadinamasis auksinių šaukštų skandalas, kai VPT visas strėles nukreipė į prezidentės nemalonėn patekusį tuometį krašto apsaugos ministrą J.Oleką, nors jo vadovaujama ministerija pati aptiko pažeidimus ir kreipėsi į teisėsaugą, o ir 4 tūkst. litų galima žala atrodytų juokingai šalia prarastų ES paramos milijonų.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad VPT tapo savotiška viešųjų ryšių agentūra, kuri aptarnauja svarbiausią užsakovą – Prezidentūrą ir mato krislą svetimoje akyje, bet nepastebi rąsto savoje.
Už auksinius šaukštus pliekusi J.Oleką VPT pati puolė murdytis auksinių mokymų skandaluose. Ši tarnyba tūkstančius eurų išleidžia mokymams užsienyje ir Lietuvoje, vien trijų darbuotojų kelionei į Vokietiją išleido daugiau kaip 12 tūkst. eurų, o neseniai VPT specialistams už 700 eurų paskaitą skaitė vienos jų kolegės vyras.
Lietuvos viešųjų pirkimų skaidrumą prižiūrinti VPT sau leidžia visiškai neskaidriai pirkti mokymus, o jos skelbiamus konkursus įsigudrina laimėti net už kartelinius susitarimus bausta įmonė, su kuria sutartis buvo nutraukta tik tada, kai toks sprendimas buvo apskųstas teismui.
Tuo metu viešųjų pirkimų specialistai aimanuoja, kad iš VPT nesulaukia konsultacijų, metodinių rekomendacijų, gairių, kaip reikės vykdyti viešuosius pirkimus po liepos 1-osios. Čia jau gresia prarasti milijonus, o ne kelis tūkstančius auksiniais šaukštais iškabintų eurų, bet, regis, kasdienis darbas nelabai terūpi VPT.
