Palyginti su viso pasaulio tendencijomis, kai 1,5 procento per metus padidėjęs bendrasis vidaus produktas (BVP) laikomas jau geru rezultatu, mūsų regionas akivaizdžiai išsiskiria. Vien Lietuvos BVP per pirmąjį šių metų pusmetį ūgtelėjo 4 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai.
Nestebina tai, kad komercinių bankų analitikams teko gerokai pakoreguoti savo prognozes. Antai SEB ir „Swedbank“ dar prieš keletą mėnesių spėjo, kad šalies ekonomika šiemet pasistiebs atitinkamai 3,2 ir 3 proc., tačiau dabar prognozuoja atitinkamai 3,7 ir 3,8 procento.
Lietuvoje pamažu atsigauna investicijos, toliau auga ir vidaus vartojimas. Mažmeninės prekybos apimtis per septynis šių metų mėnesius siekė 5,786 mlrd. eurų ir buvo 5,7 proc. didesnė nei prieš metus. Nėra ko stebėtis, nes antrąjį ketvirtį vidutinis apskaičiuotas atlyginimas buvo 838,7 euro – 8,7 proc. didesnis nei tą patį 2016-ųjų laikotarpį, o išmokėta alga išaugo 9,7 proc. – iki 659 eurų.
Vis dėlto bene įspūdingiausiai didėjo eksporto rodikliai – į užsienį išgabentų prekių vertė buvo net 18 proc. didesnė nei prieš metus. Mat euro zona, kurioje yra daugelis svarbiausių Lietuvos eksporto partnerių, stabiliai auga. Ko verti vien didžiausios ES ekonomikos – Vokietijos – rodikliai. Ūkio stiprybę įrodo šios šalies biudžeto pajamos, kurios jau antrus metus viršija išlaidas.
Nuoseklus augimas fiksuojamas ir Skandinavijoje.
Sudėtingiau yra vienai svarbių mūsų užsienio prekybos partnerių – Rusijai. Bet neatrodo, kad santykiai su ja artimiausiais metais taptų glaudesni. Greičiau priešingai, nes apie abipusių sankcijų panaikinimą politikai vengia užsiminti. Tiesa, Lietuvos verslas per keletą metų įrodė, kad galima plėstis ir kitur.
Kad ir kaip būtų, ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti. Sparti eksporto plėtra ateityje greičiausiai taps lėtesnė dėl keleto priežasčių. Pirmiausia – dėl brangstančios darbo jėgos, nedidėjančio našumo ir kol kas per menkų investicijų.
„Swedbank“ ekonomistas N.Mačiulis pastebėjo, kad nuo 2013-ųjų įspūdingai – beveik 50 proc. – padidėjo paslaugų eksportas. O aukštųjų technologijų pramonės eksporto apimtis per pastaruosius trejus metus išaugo net dvigubai. Tik bėda, kad šiam sektoriui kol kas tenka vos keli procentai viso Lietuvos eksporto, nors jo sukuriama pridėtinė vertė nepalyginamai didesnė nei, pavyzdžiui, įprastos gamybos pramonės.
Nerimą turėtų justi ir verslininkai, kurie eksportuoja į JAV ar kitas doleriais atsiskaitančias valstybes. SEB banko apžvalgoje spėjama, kad jau šįmet Europos centrinis bankas gali paskelbti apie mažesnį obligacijų pirkimo mastą kitais metais, o vėliau pirmą sykį nuo 2011-ųjų gali būti padidinta bazinė palūkanų norma.
Jei pasiteisintų šie lūkesčiai, euras 2018 metais turėtų stiprėti JAV dolerio atžvilgiu. Tačiau jau ir šią savaitę euro kursas buvo pasiekęs 1,2 dolerio ribą. Tokiomis sąlygomis eksportuoti į „dolerių valstybes“ darosi gerokai sudėtingiau. Tiesa, šio eksporto apimtis nėra tokia, kad reikėtų skalambyti pavojaus varpais.
Beje, ekonomistai jau dabar įspėja, kad bent 2019 metais Lietuvos BVP augimas turėtų būti lėtesnis. Pagrindinė priežastis – emigracija ir nepalankios demografijos tendencijos, dėl kurių tiesiog nebegali didėti vidaus vartojimas. Aišku, tai – tik tyrimais grįstos prognozės, kurias, kaip rodo patirtis, ne taip ir retai tenka keisti.
Yra ir daugiau pavojų šalies ekonomikai? Būdama atvira ji nėra apsaugota nei nuo galimos naujos pasaulinės krizės, nors apie tokią pastaruoju metu kalbama vis rečiau, nei nuo nepalankių geopolitinių įvykių. Šių veiksnių Lietuva negali pati suvaldyti, todėl yra tik viena išeitis – visuomet būti pasirengusiems net ir blogiausiems variantams.
Ar taip ir yra? Kalbėti apie kokį nors solidesnį fondą ateities krizėms, dar vadinamą finansine pagalve, tikrai kol kas negalima. Biudžeto pertekliumi ir toliau nekvepia. Kita vertus, augant ekonomikai ir didėjant valstybės pajamoms potraukis išlaidauti bus didžiulis. Ar pavyks jam atsispirti, parodys jau Seimo rudens sesija.
Finansų ministerija nepraleido progos pasigirti, kad pagal 2014–2020 metų Europos investicijų panaudojimo spartą Lietuva yra tarp pirmaujančių ES šalių, tačiau daugelis verslininkų tikrai su tuo nesutinka. O juk šios injekcijos yra kaip dopingas šalies ekonomikai.
Užsimoję esminėms reformoms dabartiniai valdantieji žadėjo sumažinti būsimus asignavimus kone visoms valdžios įstaigoms, tačiau dėl to toli gražu nėra galutinai sutarta. Pradėtas tobulinti valstybinių įmonių valdymas, bet pasitenkinta keliomis didelėmis bendrovėmis, o bendros strategijos toliau nėra.
Švietimo sistemos, kurios pertvarkos jau seniai reikalauja tiek visuomenė, tiek verslas, reforma kol kas apsiribojo mokslo metų ilginimu. Ar rimtai kas nors tiki, kad tai padės užauginti daugiau gabių žmonių ir specialistų?
Mūsiškiai politikai tuo metu dėlioja koalicijų pasjansus ir postringauja, kad mokytojams reikia reformų, o ne pinigų. Toks požiūris yra vienas didžiausių pavojų ateities ekonomikos plėtrai.
