24 metų grafikos dizainerė pasakoja susidūrusi su tuo savo darbe. O dvi valstybės įmonėje dirbančios vilnietės tikina, kad seksizmas ir nepagarbus elgesys su moterimis jų darbovietėje yra įprastas.
„Kai sužinojau, kad diskriminuoja – išėjau“
Nors tiek senasis, tiek naujasis Darbo kodeksas nurodo, kad moterims ir vyrams už tą patį ar vienodos vertės darbą turi būti mokamas vienodas atlyginimas, ne visi darbdaviai šį įpareigojimą vykdo.
Neseniai studijas baigusi grafikos dizainerė Monika (vardas pakeistas) pasakojo susidūrusi būtent su tokiu darbdaviu, kai iškart po studijų sostinėje susirado darbą vienoje privačioje gamybos įmonėje. Ji dirbo pagal specialybę.
„Dviese su studijų grupės draugu įsidarbinome toje pačioje įmonėje, kur mūsų darbas daugiausiai buvo susijęs su brėžiniais, projektavimu, spauda. Kadangi nelabai žinojom algų, tai sutikom dirbti už 300 eurų atlyginimą per mėnesį.
Po bandomojo laikotarpio abiems algą pakėlė šimtu eurų ir dirbom taip pusę metų, kol vaikinas išėjo iš darbo, nes jam nesutiko pakelti atlyginimo dar tiek pat“, – pasakoja Monika.
Mergina pasiliko, tačiau jau po poros savaičių pati bandė derėtis dėl didesnio atlygio: „Man pasakė, kad prašyti atlyginimo nereikia, jis palaipsniui pats pakils. Jei stengsies – tavo pastangos bus įvertintos. Po kurio laiko man pridėjo 50 eurų, paskui – 30 eurų. Tikėjausi, kad kels taip ir toliau, bet atlyginimas sustojo.“
Netrukus į tokias pačias pareigas buvo priimtas kitas vaikinas be patirties brėžinių srityje, tad Monikai teko jį apmokyti, padėti su darbais, taisyti klaidas.
Kiek vėliau sužinojusi, kad gauna gerokai mažesnį atlyginimą negu tą patį darbą dirbantis, mažiau patirties turintis kolega, Monika pasiryžo palikti įmonę.
„Vieną dieną sužinojau, kiek jis gauna ir tiesiog apstulbau. Išdirbęs 9 mėn., jis gaudavo 700 eurų ir ėjo prašyti 1000 eurų, o aš, praleidusi ten dvejus metus, gaudavau 500 eurų.
Nuėjau pas vadovą ir pasakiau tiesiai šviesiai, ką apie jį manau. Aš pasakiau, kad išeinu ir nenoriu turėti jokių reikalų su ta darbuotojus išnaudojančia įmone. Jaučiausi kaip pigi darbo jėga“, – prisimena Monika.
Mergina bandė išsiaiškinti, kodėl vaikinui buvo mokamas didesnis atlyginimas: „Aš norėjau, kad argumentuotų, kodėl taip yra. Iš pradžių jis nieko negalėjo pasakyt, sakė, kad mano atlyginimas normalus, o paskui sako „na, tai jis mažai klaidų daro“, nors būtent aš tas jo klaidas taisydavau, kad darbas būtų atliktas kokybiškai“.
„Kavos aparatus valo moterys“
Seksizmą – žeminantį požiūrį į moteris – Monika teigia pajutusi įmonėje ir kitais atžvilgiais. Pirmą darbo dieną merginą supažindino su nerašyta tvarka, kad kavos aparatą plauna tik moterys, nors biure dirbo panašus skaičius moterų ir vyrų.
„Atėjus man pasakė, kad štai turim kavos aparatą ir kiekvieną dieną jį valo vis kita darbuotoja. Pirmadienį – Jurgita, trečiadienį – Julija, o tu gali penktadieniais valyti. Kai pasakiau, kad nevalysiu, nes pusė darbuotojų yra vyrai, kurie irgi turėtų prisidėti prie valymo, man atsakė, jog „vyrai tikrai nevalys“, – pasakojo mergina.
Ne prašo, bet įsakinėja
Apie stereotipinį požiūrį darbovietėje kalba ir vienoje valstybės įmonėje Vilniuje dirbančios Renata ir Daiva (vardai pakeisti). Specialiste dirbanti Renata pasakojo, kad nors jos kabinete sėdi du vyrai ir dvi moterys, jei reikia padaryti kavos, būtinai kreipiamasi į moteris.
„Kasdien girdžiu: „Moterys, užkaiskit kavos, paruoškit, padėliokit, papjaustykit“ ir t. t. Jei darbuotoja yra moteris, ji tarsi turi visus aptarnauti“, – teigė Renata.
„Kartais būna, kad ateina bendradarbis vyras, numeta mano kolegei lapą ir sako „išmesk“, nors šiukšlių dėžė visai šalia jo.
Būna, kai tas pats vyras numeta ant stalo kitai darbuotojai dokumentus, kad ji juos nuneštų pasirašyti. Galima išgirsti ir visokių juokelių, maždaug „na va, moteriškės, nieko jos nesupranta“.
Žinome ir atvejį, kai vyrui buvo pakeltas atlyginimas ne dėl gerų rezultatų, o dėl to, kad „vyras taip mažai uždirbti negali“. Tokie buvo vadovo žodžiai. Susidarė įvaizdis, kad moteris nėra laikoma lygiaverte kolege, darbuotoja“, – pridūrė Daiva.
Paklaustos, kaip jaučiasi dirbdamos tokioje atmosferoje, merginos atsakė, kad pradžioje integruotis buvo sunku, tačiau paskui pradėjo formuotis saugus ratas žmonių, kurie turi kitokias vertybes ir vienas kitam padeda atsilaikyti.
Anot Renatos, sunku ir dėl to, kad labai trūksta moterų tarpusavio paramos: moteris-vadovė retai motyvuoja kitas moteris, o vyrai tarpusavyje yra labai solidarūs.
Didesnės algos – retenybė
Sumažinti atotrūkį tarp moterų ir vyrų atlyginimų Lietuvoje sekasi sunkiai – nuo 2011 m. atotrūkis tik didėjo. Labiausiai moterų ir vyrų darbo užmokesčiai skiriasi privačiame sektoriuje – net 17,6 proc. vyrų naudai.
Žvelgiant į skirtingas ekonomines veiklas, didžiausias atotrūkis išlieka finansų ir draudimo (38,3 proc.) bei informacijos ir ryšių srityse (29,9 proc.). Moterys uždirba daugiau tik vienoje – transporto ir saugojimo srityje (-6,3proc.).
Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai sukelia tiek skurdo, tiek pensijų atotrūkius tarp lyčių. Moterų ir vyrų pensijų atotrūkis Lietuvoje siekia 18 proc.
Mažesnis atlyginimas, menkesnės pajamos veda link mažesnių pensijų, mažiau užgyvento turto, menkesnių santaupų, todėl moterys senatvėje susiduria su gerokai didesne skurdo rizika negu vyrai. Senatvėje (sulaukus 65 m.) net 39,6 proc. tokio amžiaus moterų kenčia nepriteklių (vyrų – 31,7 proc.)
Atlyginimų atotrūkį lemia daug veiksnių: vyrų ir moterų pasiskirstymas į „vyriškas“ (geriau apmokamas) ir „moteriškas“ (blogiau apmokamas) profesijas, mažas moterų vadovių skaičius, karjeros pertrūkiai, kai moterys nustoja kilti karjeros laiptais, diskriminacija, kai joms mokamas mažesnis atlyginimas už tą patį darbą, kokį dirba kolega-vyras.
Skirtingi tyrimai atskleidžia, kad pastaroji priežastis gali paveikti net iki 40 proc. atlyginimų atotrūkio.
Strapsnis publikuotas www.manoteises.lt
