Dar galime pasijuokti ir iš estų, kurie, pakėlę šiuos mokesčius, nesugebėjo įvykdyti plano.
Bet garsiausiai juokiasi latviai, akcizų susigraibę penktadaliu daugiau, nei planavo. Aišku, niekam nepavyks apskaičiuoti, koks buvo lietuvių, o koks estų indėlis į Latvijos biudžetą, tačiau lygiai taip pat aišku, kad tikrai ne viena dešimtis milijonų eurų.
Šviesos karys A.Veryga, pakėlęs kardą prieš alkoholio slibinus, drąsinosi, kad netrukus Lietuvos pavyzdžiu paseks ir kitos šalys. Juk greitai ir latviai taip pabrangins alų arba degtinę, kad ten pirkti niekaip neapsimokės.
Užtat Varšuvai trijų Baltijos nykštukų vietiniai karai – nė motais. Teisingiau, tik į naudą. Kaip plūdo lietuviai į Suvalkus ar Balstogę pirkti pigiau, taip tebeplūsta. O gražiausia, kad nuo praėjusių metų jie ten vyksta įsigyti ne tik lenkiško jogurto, alaus ar skalbimo miltelių, bet ir lietuviškų dešrų.
ES yra bendra ekonominė erdvė, todėl papūskite mums į uodegą. Taip valdžiai savo vietą parodė savi verslininkai, kurių parduotuvės pradėjo viena po kitos dygti anapus lenkų sienos. Krekenavos agrofirma, „Vynoteka“ – tik pirmosios kregždės, galime neabejoti, kad jų bus ir daugiau.
O kodėl gi ne, jei pas lenkus ir akcizai mažesni, ir pridėtinės vertės mokestis maisto produktams? Dar bus galima ir dyzelino įsipilti, nes Lietuvoje šiemet jam mokestis kažkodėl buvo kilstelėtas. Stambios įmonės verslo valdymą jau anksčiau perkėlė į Olandiją ar tą pačią Estiją, o dabar sparnus bando kelti ir vidutiniokai.
Būtent mokesčius kaip didžiausią kliūtį nurodė mūsų šalies įmonių vadovai, dalyvavę Pasaulio ekonomikos forumo apklausoje.
Po jos buvo apskaičiuota, kad mūsų šalies konkurencingumas pernai sumažėjo – iš 35-osios nukritome į 41-ąją. Aukščiau – ir lenkai, ir net rusai, o ką jau kalbėti apie estus.
Antras stabdys, kurį paminėjo verslininkai, yra valstybės biurokratinis aparatas. Kad jis per didelis ir pernelyg nerangus, suvokia net valstiečiai, nors apkarpyti sekasi sunkiai – paprasčiau, kaip Kultūros ministerijos atveju, išlaidas mažinti atleidžiant vairuotoją, sekretorę ir raštininkę, o etatų paliekant tuos pačius 123.
Bet skaičiai – dar nieko tokio, jei už jų besislepiantys žmonės tinkamai atliktų savo darbą. Antai iš emigracijos Norvegijoje sugrįžęs uteniškis statybininkas G.Vedrickas negali atsitokėti, kiek laiko čia trunka dokumentų derinimas. „Ar šitų reikia?“ – paklausė vienos įstaigos tarnautoja, parodžiusi į kompiuterio ekraną.
Verslininkui linktelėjus galva ji, užuot išspausdinusi ir pasirašiusi, liepė ateiti po dešimties dienų – tiek laiko suraityti autografą ir uždėti antspaudą jai skirta pagal įstatymus. Darbininkai gali ilsėtis, nes statyti leidimo dar nėra.
Kiek per dešimt dienų Lietuvoje sukuriama bendrojo vidaus produkto? Apie 1,2 mlrd. eurų. Aišku, tai – tik vienos mažos įmonės pavyzdys, bet kiek tokio beprasmiško dokumentų derinimo vyksta nepertraukiamai visoje šalyje, sunku net įsivaizduoti.
Yra ir priešingų pavyzdžių. Antai stulbinamai greitai dalijamos licencijos finansinių technologijų įmonėms, kurios čia įkuria savo atstovybes, „protų centrus“ ir samdo nepigiai dirbančius specialistus. Galbūt tuo užsiimantys rinkos prižiūrėtojai galėtų pasidalyti patirtimi su kitais? Galbūt. Tiktai ar nori tie „kiti“, beviltiškai suaugę su savo kėdėmis ir iš viršaus nuleistomis instrukcijomis?
Tiek užsienio, tiek savų verslininkų investicijų stokojančios Lietuvos valdžia privalėtų kaipmat išravėti tokias piktžoles. O prieš didindama mokesčius apskaičiuoti ne tik tiesioginę naudą, bet ir netektis, kurios, esant laisvam judėjimui, neišvengiamos.
Tačiau tokios užduotys, kurios tarpusavyje atrodo nesusijusios tik iš pirmo žvilgsnio, buvo neįkandamos ankstesniems valdantiesiems, lieka jos tokios pat ir dabartiniams.
Juk tam reikia pasitelkti smegenis ir kompiuterius. Bet valstiečiams daug įprastesnė yra liniuotė, kuria galima išmatuoti, kokiu atstumu nuo kavinės durų klientas gali prisidegti pypkę.
