Ir visi šie jauni žmonės teigia, kad jų planuose, skirtingai nei daugelio vienmečių, – ne emigracija ar pareigos patogiame biure, o darbas šalies žemės ūkyje. Nes, pašnekovų įsitikinimu, šiuo metu tai yra sritis, kupina iššūkių, reikalaujanti žinių bei suteikianti neribotų galimybių.
„Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) rinktis Žuvininkystės ir akvakultūros technologijos studijų programą mane, tiesą sakant, paskatino tėtis. Ir jis neklydo. Nes gyventojų skaičius pasaulyje sparčiai auga, o kartu didėja ir sveiko maisto, taigi ir žuvies poreikis, o tai leidžia manyti, kad mano įgyta specialybė perspektyvi.
Be to, mano vyresnysis brolis žuvininkystės srityje dirba Norvegijoje. Šios šalies ūkyje, kuriame išgaunamos bei perdirbamos fiorduose išaugintos lašišos, vasaromis esu darbavęsis ir pats. Ten atlikau ir gamybinę praktiką“, – pasakojo ASU absolventas Paulius Jankus.
Kadangi ASU Akvakultūros centras itin modernus ir šiuo metu tai vienintelė tokio aukšto lygio mokomoji bei mokslinių tyrimų bazė Baltijos šalyse, vaikinas teigia čia ir įgijęs didžiąją dalį žinių apie tai, kaip įvairios žuvys gali būti auginamos uždarosiose recirkuliacinėse sistemose.
„Buvau tikslinio finansavimo studentas. Kitaip tariant, mano studijas finansavo Žemės ūkio ministerija. Todėl esu įsipareigojęs po mokslų baigimo trejus metus dirbti Lietuvoje. Tačiau kitokių planų neturiu ir tolesnei ateičiai.
Planuoju dirbti vienoje pakaunės įmonių, kurioje uždarose patalpose auginamos gėlavandenės žuvys. Mat visų pirma reikia įgyti praktikos. Gilinsiu ir teorines žinias, galbūt netgi vyksiu pasistažuoti į JAV.
Ateityje norėčiau kurti nuosavą verslą ir uždarose sistemose auginti krevetes. Kol kas Lietuvoje to dar nedaro niekas“, – ateities planais dalijosi Paulius.
ASU Žemės ūkio inžinerijos fakulteto absolventė Deimantė Berzinytė, ką tik atsiėmusi sumaniosios gyvulininkystės specialybės bakalauro diplomą, teigė puikiai išmananti savo vienmečiams „neįkandamų“ dalykų, tarkime, kuo skiriasi karvių melžimas „eglutėje“ nuo fermoje įdiegto roboto.
„Roboto sumanumas yra tai, kad jis gali tiksliai paskirstyti racioną skirtingų grupių galvijams, fiksuoti primilžių kiekius, gali neprileisti prie melžimo aparato, pavyzdžiui, sergančios karvės.
Tačiau tokiam robotui valdyti reikalingas atitinkamų žinių turintis specialistas“, – neabejojo Deimantė, ateityje turinti minčių kurti ir nuosavą gyvulininkystės krypties ūkį.
„Studijos, praktika pažangiausiuose šalies gyvulininkystės ūkiuose parodė, kad kiekvienas turime turėti tikslą, kuris išsipildo tik atkakliai jo siekiant“, – įsitikinusi Deimantė, nuo ateinančio rudens ASU planuojanti pradėti ir magistrantūros studijas.
„Mano tėvai Mažeikių rajone jau daugiau kaip 20 metų vysto pienininkystės ūkį. Tai iš tiesų labai sunku. Augdamas ir padėdamas jiems mačiau, kaip Lietuvoje keitėsi reikalavimai pieno kokybei, gyvulių laikymo sąlygoms, kaip ūkis nuolat buvo modernizuojamas ir kokių investicijų visa tai reikalavo.
Tačiau grąža už parduotą pieną, deja, nedžiugino ir nedžiugina. Todėl žinau ne vieną pavyzdį, kai analogiška veikla užsiimatys ūkininkai patys ragino savo vaikus išvažiuoti į didmiesčius ar emigruoti, o dabar prašo grįžti, nes vyresnioji ūkininkų karta, deja, neina jaunyn.
O štai aš į tėvų verslą grįžtu ir esu pasiryžęs jį tęsti. Ir netgi ne vienas, o su „komanda“ – žmona Gitana, šiuo metu studijuojančia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, ir trijų mėnesių dukrele Sofija“, – su šypsena pasakoja Deimantės bendrakursis Mindaugas Pocevičius.
Studijų metais jis spėjo sukurti ir šeimą, ir laisvu laiku padirbėti pagal būsimą specialybę to paties universiteto Gyvulininkystės selekcijos, veislinės vertės nustatymo ir sklaidos centre.
Vaikinas drauge su prof. Vigilijumi Jukna važinėjo po mėsinės galvijininkystės ūkius ir atlikinėjo kontrolinius veislinių galvijų svėrimus.
Ši patirtis, jo teigimu, padėjo dar geriau suprasti, kokia svarbi yra laikomos bandos genetinė vertė, jei turi tikslą rinkoje būti konkurencingas.
Mindaugo žodžiais, šiandienos sąlygomis pienininkystė prilygsta aukštajai matematikai. Todėl replikas, esą kam karvių melžėjui reikia universitetinio išsilavinimo, vaikinas laiko visišku nenuovokumu apie tai, kaip vyksta darbas šiuolaikiniame pienininkystės ūkyje.
„Sakyčiau, kad sumanioji gyvulininkystė ir yra ta studijų programa, kuri mano atveju sutalpino viską: ir inžinerines žinias apie žemės ūkio techniką, ir biomediciną, ir agronomiją.
Šiuo metu Lietuvoje jau yra ne vienas visiškai robotizuotas pienininkystės ūkis. Tad kai gamybinių praktikų metu pamatai tokį vaizdą, kai gali apie tai padiskutuoti su dėstytojais, supranti, kokia kryptimi ir pats turi eiti, jei į savo darbą žiūri atsakingai“, – neabejodamas teigia M. Pocevičius.
Jis pastebėjo, kad dažname moderniame ūkyje tradicinio įrankio – šakių – šiandien jau net nėra. „Nes šiuolaikinis ūkininkas, o gal tiksliau – verslininkas, valdantis agro ūkio ekonomiką, dirba ne šakėmis, o galva ir kompiuteriu,“ – sakė ką tik gavęs pirmąjį šalyje tokios srities bakalauro studijų diplomą.
